Ne šašas, o paveldas

Griūvantis daugiabutis yra tapęs galvos skausmu – planuojant šalia esančios sankryžos rekonstrukciją projektuotojams teko dėlioti papildomas eismo juostas, kad būtų galima aplenkti kliuviniu tapusį statinį.

Tačiau statinys miesto ne tik nepuošia, jis bado akis tiek į uostamiestį atvykstantiems turistams, kurių dabar daugėja, tiek patiems klaipėdiečiams, pėsčiomis ar automobiliais judantiems pro žaliu tinklu apvilktą laužynu virstančią vertybę.

Šis pastatas yra statytas 1925 metais, tačiau istorikai įsitikinę, kad jis statytas kur kas anksčiau – dar XIX a.

Šiame pastate buvo įsikūrusi pirmoji Klaipėdos uosto valdyba.

Kuo jis toks ypatingas, aiškino Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausioji specialistė Audronė Puzonienė.

Išgirdusi klausimą apie griuveną gatvėje, A. Puzonienė rėžė iš peties.

„O gal kelias eina per paveldo objektą? Tai yra ne šašas, o kultūros paveldo objektas. Po kiek laiko kažkam šašu gali atrodyti buvusieji kalėjimo ir teismo rūmai? Šiame amžiuje tapome ratuotų automobilių įkaitais. Prahos senamiestyje niekas senų pastatų negriauna tam, kad gatves praplatintų. Per karą Klaipėda labai nukentėjo, liko nedaug nesubombarduotų urbanistinės struktūros fragmentų“, – aiškino A. Puzonienė.

Paveldosaugininkė tikino, kad tai, kokios buvo Klaipėdos gatvės, dabar gali parodyti tik archeologai, atkasę liekanas.

„Aš nesutinku, kad tai yra šašas. Tai yra urbanistinės struktūros formantas“, – akcentavo A. Puzonienė.

Specialistė aiškino, kad šio pastato ne tik šašu, bet ir griuvena nevalia vadinti.

„Nė vienas ekspertas neparašė, kad pastatas yra avarinės būklės“, – tikino A. Puzonienė.

Tačiau čia pat paveldosaugininkė tarsi pati sau ėmė prieštarauti.

„Aš žinau tik tiek, kad išdavėme sąlygas avarinės būklės stogo remontui. Daug yra kultūros paveldo objektų, kurie yra griuvenos. Kretingos dvare buvo labai daug šašų. Bet jie keliami iš griuvėsių“, – kalbėjo A. Puzonienė.

Ginčas: paveldosaugininkė A. Puzonienė nepritaria architekto R. Gailiaus nuomonei, kad šašu gatvėje esantis pastatas stabdo miesto vystymąsi. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Rūsiuose – priedanga?

A. Puzonienė prisiminė, kad prieš daugelį metų atstovėjo iniciatyvas griauti Klaipėdos universiteto teritorijoje esančius pastatus.

„Universitetas taip pat sakė, kad čia – griuvenos ir svetimkūniai, svetimos valstybės paveldas. Dažnai tokiose diskusijose sakoma, jog tokie pastatai trukdo miesto vystymuisi. Bet tai yra mūsų identitetas. Tai pirmasis nepriklausomos Lietuvos pastatas, susijęs su jūrine valstybe“, – kalbėjo A. Puzonienė.

Tačiau klausiama, kaip derėtų pasielgti su šiuo statiniu, A. Puzonienė gūžtelėjo pečiais.

„Jei trukdo eismui, pažiūrėkime į Tiltų gatvėje esančius pastatus. Tam, kad būtų galima įrengti šaligatvį, buvo pastatytos arkos. Bet pastatų juk nenugriovė. Galima ir čia padaryti pėstiesiems skirtus šaligatvius“, – aiškino A. Puzonienė.

Ji akcentavo, kad pastato atgimimo idėjomis turi rūpintis ne paveldosaugininkai, o pastato savininkai ar miesto valdžia.

„Jo atstatyti nereikia, jis puikiai stovi. Kiek pamenu, ten yra tokie pamatai ir rūsiai, kad ten gali būti įrengta priedanga. Tai – fundamentalus pastatas. Nežinau, ar gera mintis jį „patraukti“. Pastato savininkai sugebėjo įveiklinti tokią apleistą teritoriją, kad tikrai sugebės rasti puikių sprendimų šio pastato išsaugojimui“, – svarstė A. Puzonienė.

Vestos Jašinskaitės nuotr.

Ieško sprendimo

Klaipėdos savivaldybės Teisės skyriaus vedėjas Andrius Kačalinas svarstė, kad nebemato prasmės toliau bylinėtis su paveldosaugininkais.

„Reikia tartis. Gal tas vertybes galima kompensuoti kitomis priemonėmis? Manyčiau, tai yra kūrybiškumo klausimas. Taip, pastatas yra, tai faktas. Tačiau ar pastato „pastūmimas“ kelis metrus į šoną taip sudarkytų urbanistinę struktūrą, kai aplink nebematome anuomet buvusios pastatų eilės? Aplinka visa pasikeitusi. Ar savo turiniu šis statinys atlieka savo funkciją kaip vertybė? Manau, kad ne teisine kalba reikėtų kalbėti, o profesionalia paveldosaugininkų kalba“, – nuomonę išsakė A. Kačalinas.

Uostamiesčio vicemeras Algirdas Kamarauskas pripažino, kad dėl minimo pastato buvo pokalbių ne tik su Klaipėdos teritoriniu paveldosaugininkų skyriumi, bet ir su Kultūros paveldo departamento vadovybe.

„Jie išklausė mūsų nuomonę. O mes galvojame, kad reikia ieškoti būdų, kaip išsaugoti istorinę atmintį. Tačiau pastatas yra labai ne vietoje. Reikia galvoti, ką su juo daryti. Manau, kad dar grįšime prie šio klausimo“, – kalbėjo vicemeras.

A. Kamarauskas prisiminė Locmanų namą, kurį pavyko išsaugoti.

„Tačiau kalbant apie namą Naujojoje Uosto gatvėje, būkime realistai, ateityje turėsime problemų. Istorinę atmintį galima išsaugoti įvairiais būdais. Bet reikia ieškoti spendimų. Tikrai ne vietoje šis namas“, – patikino vicemeras.

A. Kamarauskas pirmiausiai situaciją vertino eismo saugumo ir patogumo prasme.

„Šalia statomas naujas kvartalas, atsiras Uosto direkcijos pastatas. Sankryžą su Naujojo Sodo gatve vis tiek reikės rekonstruoti. Sukinėjame tą gatvės projektą į visas puses, labai sunkiai pavyksta rasti sprendinius. Juk norime nestabdyti eismo srautų. Reikėtų platesnės diskusijos šiuo klausimu. Reikia rasti patį geriausią sprendimo variantą“, – teigė A. Kamarauskas.

Imituoja saugojimą?

Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus valdybos narys Romualdas Gailius, paklaustas apie griuvena virtusią vertybę, rėžtelėjo tiesiai šviesiai.

„Niekai – tas namelis. Ką ten saugoti? Nežinau, kam uostas tiek įsikibęs į jį ir laiko pirmąja Uosto direkcija. Projektuojama nauja sankryža, nežinau, kaip ten jiems pavyks tai padaryti“, – kalbėjo R. Gailius.

Niekai – tas namelis. Ką ten saugoti?

Architektas labiau kreipė žvilgsnį į kitą Naujosios Uosto gatvės pusę.

„Bendrajame plane buvo numatyta daryti šios gatvės tęsinį, pajūrio link. Kad visas miestas lengviau link jūros nuvažiuotų. Bet visa tai užblokuota, nes statoma automobilių plovykla. Kažkoks absurdas. Reikia žiūrėti į miesto vystymosi perspektyvas, o ne laužyti galvą, kaip išsisukti iš komplikuotos padėties. Su šiuo nameliu yra lygiai tas pats. Kiekviename miesto kampe – po šašą. Ir galime vardinti visą eilę tokių pavyzdžių“, – pastebėjo R. Gailius.

Jis prisiminė Baltijos prospekto estakados projektą.

„Ar tada, kai duotas leidimas statyti ten degalinę, nebuvo minčių apie estakados perspektyvą? Jei neįmanoma išsaugoti tų formantų, tai kam daužyti galvą į sieną? Kiekviena žinyba įsikibusi į kokį nors formantą“, – rėžė architektas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Reikia idėjų konkurso?

R. Gailius pastebėjo, jei miestas nori į išsaugoti buvusį teismų bei kalėjimo pastatą ir tuo pat metu nori nutiesti naujas gatves ir dviračių takus, vadinasi, reikia kažką aukoti.

„Paveldosaugininkai įsikibę į kažkokią plytą, o žmonės nori patogaus gyvenimo. Ko norėti iš paveldosaugininkų, jiems valstybė moka algą, kad jie saugotų, ir jie saugo. Jiems algos už fantaziją niekas nemoka“, – pastebėjo R. Gailius.

Architektas priminė, kad viskas, kas yra pastatyta prieš 50 metų, tai automatiškai tampa vertybe.

„Toks įstatymas. Paveldosaugininkai turi sukurti bylą, nustatyti saugotinas vertybes. Deja, bet ir silikatinių plytų statinys jau yra paveldosauginis dalykas. Teisės aktai tokie, kad idiotizmas – kiekviename žingsnyje“, – rėžė R. Gailius.

Jis siūlė Naujosios Uosto gatvės 5-ojo namo problemos sprendimui organizuoti konkursą.

„Čia reikia pasukti galvą. O gal galima išraizgyti tą Gordijaus mazgą? Gal įmanoma išspręsti pastato išsaugojimo ir transporto problemas? Kiekviena karta statė tai, ko jai reikėjo. Niekas nestatė, kad ką nors atkurtų. Bet mes visas vertybes sunaikinome ir tik imituojame saugojimą. Jei vieniems šis pastatas – sena griuvena, o kitiems – vertybė. Susitarkime ir raskime sprendimą“, – akcentavo R. Gailius.