– Jus buvo galima matyti šalia buvusios Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos. Prieš pusmetį pati tapote šio skyriaus vadove. Kas pasikeitė?

– Išaugo atsakomybė. Anksčiau buvau atsakinga tik už savo darbą, dabar – dar už keturis savo skyriaus darbuotojus. Aiškiai pastebėjau, kaip prasiplėtė mano darbo valandos. Jau ir anksčiau darbo diena ne visada trukdavo nuo 8 iki 17 valandos, bet dabar ypač: darbas prasideda 7 ir ne visada baigiasi 19 valandą. Grįžti namo, pravėdini galvą, pavalgai ir žiūri, kokį čia teisės aktą paskaityti.

Ar tapo įdomiau? Man įdomu, nors kartais su kolegomis pasišnekame, kaip nuolat viskas keičiasi. Žinote, kaip sakoma, paaukštinimas motyvuoja, nors moksliškai įrodyta, kad tik tris mėnesius. Man kol kas ta motyvacija išlieka. Malonu, kai tave įvertina.

– Savivaldybėje tame pačiame skyriuje dirbate 16 metų. Kuo jus patraukė sveikatos apsauga?

– Nuo studijų laikų "kabino" psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencija. Kai dalyvavau konkurse į vyriausiosios specialistės pareigas, sąlygose buvo nurodyta sritis, kuri mane labai domino. Tikėjausi, kad eidama šias pareigas galėsiu ką nors naudingo nuveikti. Atėjus dirbti į skyrių, patraukė ir kitos temos: visuomenės sveikata, fizinio aktyvumo skatinimas, lėtinės ligos.

Vieni pirmųjų Lietuvoje su valstybės palaikymu įkūrėme visuomenės sveikatos biurą. Pradėjus dirbti panorau tęsti magistro studijas, susijusias būtent su psichoaktyvių medžiagų vartojimu.

Pradedi galvoti, ar tam įtakos turi artėjantys rinkimai, ar baigdamas savo kadenciją ministras dar nori kokių nors pokyčių ligoninių tinklo optimizavime.

– Įdomus faktas, kad magistro darbą rašėte pas dabartinį sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą.

– Kai rašiau darbą, jis nebuvo politikas. A.Veryga kaip dėstytojas buvo nuostabus, mylimas studentų. Jo paskaitos ir idėjos buvo labai įdomios. Labai aktyvus žmogus, turėjo asociaciją, dirbančią prieš psichoaktyvių medžiagų vartojimą.

Mano magistro darbas buvo apie tuomet dešimtus metus veikusius žemo slenksčio kabinetus, kur keičiami panaudoti švirkštai. Man puikiai pavyko parašyti ir apsiginti magistro darbą.

– Pastaruoju metu Klaipėda ministro akiratyje atsiranda neigiamame kontekste. Kaip manote, jūsų pažintis kuo nors pagelbės?

– Politika daro savo: yra tam tikri politiniai įsipareigojimai, programos, kas turbūt jį kaip specialistą, protingą žmogų susaisto. Dabar tokių asmeninių mūsų susitikimų nėra. Jis atvažiuoja pas merą, kur kartu visi bendraujame.

Prieš gerą savaitę Klaipėdos universitete vykusioje konferencijoje susitikome su ministru. Nustebau, kad ne tik mane pažino, bet ir pasveikino tapus Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja.

– Dabar jums turbūt nelengvas metas, atsidūrėte įvykių sūkuryje: vėl prabilta apie ligoninių sujungimą, Klaipėdos universitetinės ligoninės konfliktas su ministerija dėl mobingo. Koks jūsų vaidmuo šiuose įvykiuose?

– Pati savęs šito klausiu. Santykiai su visų mums pavaldžių gydymo įstaigų vadovais yra gražūs ir geri. Tuo labiau kad juos visus daug metų pažįstu. Esu patenkinta vyriausiųjų gydytojų komanda ir vertinu jų patirtį, kolektyvo žinojimą. Nors kiti sako, kad ilgas vadovavimas ne visada būna gerai.

Iškilus bet kokiems klausimams, juos galima išspręsti. Mano požiūriu, pirmiausia turi būti pasikalbėjimas su vadovu, kas iš tikrųjų vyksta įstaigoje, ar yra bėdų. Prašome, kad vadovai neslėptų bėdų ir galėtume jas kartu išspręsti. Žinoma, vadovai yra pavaldūs tarybai, tiesiogiai – merui, tad turi bendrauti su aukštesne valdžia.

Dabar, iškilus nesutarimams su ministerija, iš tiesų – sunkus periodas. Pradedi galvoti, ar tam įtakos turi artėjantys rinkimai, ar baigdamas savo kadenciją ministras dar nori kokių nors pokyčių ligoninių tinklo optimizavime.

A.Veryga kaip ministras įnešė nemažai pokyčių, tad gal ir ligoninių pertvarkoje, taip seniai judinamoje ir neišjudinamoje srityje, nori padaryti poslinkių. Reformos dėl rūkymo, alkoholio iš jo pusės buvo gana radikalios.

– Kokias problemas dar matote kaip Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja?

– Gydytojų trūkumas tampa akivaizdus. Svarstome, gal rezidentams sumokėti už studijas? Bet kiek dabar tenka stebėti kitų savivaldybių, sudariusių sutartis su rezidentais, patirtį ir teismų praktiką, situacija tokia: rezidentai lėšas panaudoja, bet atsisako ateiti ir atidirbti. Motyvuojama, kad Konstitucijoje nurodoma, jog niekas negali priversti rinktis darbo vietos. Rezidentai geriau renkasi mokėti baudas. Sėkmės atvejų yra mažai.

Pas mus labai trūksta psichiatrų. Psichikos sveikatos centre dirbančių specialistų amžiaus vidurkis – apie 70 metų. Vieną dieną jie išeis, o jaunimas šios srities nesirenka. Tad galvojame: gal išlaikyti tokį etatą su didesniu atlyginimu, nei dabar moka valstybė?

Pareina banga, kai vis labiau pradeda trūkti šeimos gydytojų. Praėjusią vasarą suskaičiavau, kad uostamiestyje trūksta 12 šeimos gydytojų. Neskaičiuojant, kad dar dirbantys šeimos gydytojai jau yra pensinio amžiaus.

Kitas iššūkis – gydymo įstaigų pastatų būklė. Jau pradėtas naujo Klaipėdos jūrininkų sveikatos priežiūros centro pastato projektavimas, tad po kelerių metų turėsime modernią polikliniką.

Sudėtingiau su Klaipėdos miesto poliklinikos senu pastatu. Patalpos kaip ir išnaudojamos, tačiau net vizualiai neatitinka šiandienos poreikių. Išlaikymas taip pat nemažai kainuoja, nors kol kas pajamos ir išlaidos – subalansuotos. Tačiau dėl nuolatinių investicijų poreikio jaučiama įtampa.

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje taip pat kai kurių pastatų būklė nėra labai gera. Bet pirmiausia savivaldybė rūpinasi biudžetinėmis įstaigomis, nes aprėpti visas – sudėtinga. Pačios įstaigos stengiasi dalyvauti įvairiuose projektuose, nes ministerija labiau remia sau pavaldžias įstaigas.

Dar laukia Klaipėdos vaikų konsultacinės poliklinikos statybos – tam skirtos lėšos, miesto biudžetui tik maža dalimi reikėjo prisidėti. Dabar poliklinika visiškai nepritaikyta. Tikiuosi, kad teismų ir skundų daugiau nebebus, tad po 2 ar 3 metų sulauksime naujo vaikų poliklinikos pastato.

– Minėjote, kad daugiausia skundų sulaukiate dėl šeimos medicinos. Kokie tai skundai?

– Įvairūs. Vieni būna objektyvūs: skundžiasi dėl ilgų eilių ar kad gydytojas ko nors nepaaiškino, būna ir juokingų. Pavyzdžiui, ne taip gydytojas pažiūrėjo. Dabar atsiranda nauja tendencija: rusakalbiai, kurių uostamiestyje yra tikrai nemažai, patekę pas jauną specialistą, negali su juo susikalbėti. Jauni medikai nemoka rusų kalbos, o vyresni pacientai nekalba lietuviškai – kyla konfliktas.

– Pertvarka palietė ir jums pavaldžią įstaigą – Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Kaip vertinate situaciją?

– Tokie namai liko tik Vilniuje ir Klaipėdoje. Mums pavaldūs Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namai Giruliuose pastaruoju metu stipriai persitvarko ir vis daugiau savo paslaugų skiria bendruomenei, tėveliams, auginantiems neįgalius vaikus.

Labai plečiasi sutrikusios ankstyvosios raidos paslaugos, savivaldybė dar finansuoja kompleksinių paslaugų centrą, kur visai dienai ateina vaikai su įvairiais raidos sutrikimais ir gauna įvairių specialistų konsultacijas – vienam vaikui per metus skiriama 60 dienų. Dirbama ne tik konkrečiai su vaiku, bet ir su tėveliais.

Paslaugų centro paskirtis – tėvams ir vaikui suteikti kuo daugiau paslaugų, kad sutrikusi raida netaptų negalia. Kuo anksčiau pradedama dirbti su vaiku, tuo geresnių pasiekiama rezultatų. Lietuvoje mes pirmieji taip pradėjome keisti veiklą. Socialinių reikalų ministerija kitoms savivaldybėms net siūlo važiuoti į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namus pasižiūrėti ir pasimokyti.

Neįgalių ar raidos sutrikimų turinčių vaikų daugėja, tad jau dabar vienos tokios įstaigos uostamiestyje yra per mažai. Dar viena tokia įstaiga taip pat turėtų ką veikti.