Buvęs sovietinio saugumo darbuotojas, nublokštas į gyvenimo užribį, tapo žmogžudystės auka už tai, kad teistą asmenį pavadino įžeidžiu nusikaltėliams žodžiu.

Dabar vargu ar Klaipėdoje beatsirastų žmogus, kuris pažinojo Vasilijų Dolubo. Giminaičių ar artimųjų vyras neturėjo. Keletą pastarųjų metų jis glaudėsi paties susiręstoje pašiūrėje greta buvusio sąvartyno Kalnuvėnų kaime.

Kaip ir visi benamiai, vyriškis šildydavosi stipriais gėralais, bet šis bei tas jį skyrė nuo kitų gretimai gyvenusių sąvartyno žmonių. Vyras gyrėsi dar anais laikais dirbęs KGB ir, būdamas blaivus, laisvalaikį leisdavo skaitydamas bet ką, ką gaudavo skaitomo.

Knygų jam parūpindavo sugėrovas Nikolajus Nazarovas. Šis vyras turėjo namus, šeimą, o į sąvartyną dažnai ateidavo pasikalbėti ir išgerti.

Šiemet kovo 24 dienos popietę vyrai, kaip ir dažną dieną, girtavo V.Dolubo pašiūrėje, kol susibarė. Buvęs saugumietis pavadino sugėrovą ožiu ar gaidžiu ir to užteko, kad kartą jaunystėje teistas N.Nazarovas pametė protą.

Stvėręs peilį vyras penkis kartus smogė sugėrovui į kaklą. Ašmenys perrėžė gerklas, trachėją, stemplę, miego arteriją, Jungo veną, poraktikaulinę arteriją. Kraujas plūstelėjo fontanais, V.Dolubo mirė ten pat po kelių akimirkų.

Praėjo visai nedaug laiko, ir kitas benamis pamatė N.Nazarovą tempiantį iš pašiūrės kruviną lavoną. Tikriausiai norėjo lavoną paslėpti po šiukšlėmis.

Išsigandęs kraupaus vaizdo, benamis nubėgo pas kitą sąvartyno gyventoją pasiskolinti telefono ir iškvietė policiją.

59 metų N.Nazarovas nuolankiai pripažino kaltę ir bandė aiškinti gynęsis nuo įširdusio sugėrovo. Tokia kalba nepalengvino jo padėties. Teismas skyrė kaltininkui 10 su puse metų nelaisvės.