Niekam neužkliūva

Birželio pradžioje šiųmetę Aplinkos ministerijos 3 tūkst. eurų dydžio V.Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė.

Premija suteikiama kas dvejus metus, ją Aplinkos ministerija savo darbuotojams įsteigė 1995-aisiais.

Po pusmečio, 1996 m. gegužės pradžioje, tuometė Aplinkos ministerijos kolegija, kurios vadovas tada buvo ministras Bronius Bradauskas, nusprendė tą premiją pavadinti „žymaus Lietuvos gamtos apsaugos pradininko, pedagogo, visuomenininko, pirmojo Gamtos apsaugos komiteto Lietuvoje pirmininko V.Bergo vardu“.

Vis dėlto situacija dviprasmiška – šis asmuo esą daug nusipelnęs šalies gamtosaugai, bet taip pat jis nuo pirmosios sovietų okupacijos dienos buvo ir aktyvus bolševikų valdžios bendražygis.

Ministerijoje niekam neužkliuvo, kad premija pavadinta sovietinės sistemos veikėjo vardu, kolaboravusiu su valdžia, kuri pasižymėjo naikinant lietuvių tautą.

Šiandien vėl kyla klausimas, ar sovietinio funkcionieriaus, partinio nomenklatūrininko vardo premija turėtų būti dalijama nepriklausomos Lietuvos gamtosaugininkams.

Turi etinį užtaisą

V.Bergo politinės pažiūros buvo aiškios dar A.Smetonos laikais, kai įsitraukė į Pažangiųjų moksleivių kuopos veiklą ir už tai buvo išmestas iš Ukmergės gimnazijos.

Vėliau jam teko kalėti Varnių koncentracijos stovykloje. O sovietams užėmus Lietuvą 1940-ųjų vasarą, V.Bergas Lietuvos Aukščiausiosios tarybos įsaku buvo paskirtas Vilniaus apskrities Vykdomojo komiteto pirmininku.

Į tokias pareigas sovietai bet ko neskirdavo. Prasidėjus karo veiksmams, jis pasitraukė į Omsko sritį.

1942 m. pašauktas į Raudonąją armiją. Tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje, tada jam suteiktas karininko laipsnis.

1943 m. V.Bergui teko dalyvauti ir kautynėse. Tarnybą jis baigė būdamas 167-ojo pulko vado A.Šurkaus padėjėjas.

1945 m. kovą V.Bergas tapo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku, kitaip tariant, pirmuoju miesto meru pokariu.

Visą šią informaciją Karolis Jankevičius ir Juozas Stasinas išdėstė atsiminimų knygoje apie V.Bergą „Gamtos riterio lobiai“.

Tad šiandien vėl kyla klausimas, ar sovietinio funkcionieriaus, partinio nomenklatūrininko vardo premija turėtų būti dalijama nepriklausomos Lietuvos gamtosaugininkams.

Panašiai atrodytų ir P.Cvirkos literatūrinė premija rašytojams, nes esą, nepaisant visos literatūrinės kūrybos, jo vėlesnė veikla nėra sektinas pavyzdys.

Tad visokie vardiniai apdovanojimai primena ne tik to veikėjo nuopelnus, bet turi ir etinį užtaisą.

Ministrų nuomonės skiriasi

Vis dėlto dabartinis aplinkos ministras Simonas Gentvilas laikosi kitokios nuomonės.

„Lietuvos aplinkosaugos kūrėjas V.Bergas mirė dar tada, kai pats nebuvau gimęs, todėl neturėjau asmeniškai progos paklausti, ką jis išgyveno tarnaudamas Raudonojoje armijoje ir kaip jautėsi dirbdamas sovietų okupuotoje šalyje. Atkreipiu dėmesį, kad netgi poeto Justino Marcinkevičiaus pavardė ne vienam kelia dviprasmiškų asociacijų. Gyvenime būna visaip. Tegu V.Bergo biografiją nagrinėja profesionalūs istorikai, o ne politikai“, – kalbėjo S.Gentvilas.

Sovietinio laikotarpio represinių struktūrų veiklą tyrinėjęs istorikas, dabartinis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas prieš kelerius metus dienraščiui buvo teigęs – jau geriau tokia premija būtų be jokio vardo.

Tačiau verta pažymėti, kad V.Bergo pastangomis 1957 m. atnaujinta žurnalo „Mūsų girios“ leidyba, 1960 m. įsteigta Lietuvos gamtos apsaugos draugija.

Jo dėka 1959 m. Lietuvoje buvo priimtas pirmasis Tarybų Sąjungoje Gamtos apsaugos įstatymas, o 1960 m. įkurta Gamtos apsaugos draugija.

Jo iniciatyva kūrėsi draustiniai, nacionaliniai parkai, atsirado Ventės rago ornitologinė stotis, Žuvinto rezervatas, įvairios gamtos tyrimų stotys visoje Lietuvoje.