V.Bergo vardu – 3 tūkst. eurų

Aplinkos ministerija iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų kas dvejus metus skiria V.Bergo premiją – 3 tūkst. eurų.

Apdovanojimas skiriamas "Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojams už reikšmingus darbus arba ilgametę rezultatyvią veiklą aplinkos formavimo ir apsaugos srityje".

Aplinkos ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius patvirtino, kad premija buvo įsteigta 1995 m., tačiau tada jai dar nebuvo suteiktas joks vardas.

Po pusmečio, 1996 m. gegužės pradžioje, tuometė Aplinkos ministerijos kolegija, kurios vadovas tada buvo ministras Bronius Bradauskas, nusprendė tą premiją pavadinti "žymaus Lietuvos gamtos apsaugos pradininko, pedagogo, visuomenininko, pirmojo Gamtos apsaugos komiteto Lietuvoje pirmininko V.Bergo vardu".

Nuo 1995-ųjų yra jau keliolika šios premijos laureatų. Per tą laiką nebuvo nė vieno laureato, kuris būtų jos atsisakęs.

Ministerijoje niekam neužkliuvo, kad premija pavadinta tarybinės sistemos veikėjo vardu.

Nenorėtų turėti nieko bendra

Pajūrio regioninio parko ekologo Erlando Paplauskio pasiteiravus, kaip jis reaguotų, jei jam kada būtų skirta tokia premija, atsakymas buvo vienareikšmiškas:

Nenorėčiau turėti nieko bendra su asmenimis, kolaboravusiais su valdžia, kuri pasižymėjo naikinant lietuvių tautą.

"Labai abejoju, kad kada nors taip atsitiks. Bet buvo ne vienas atvejis, kai žinomi ir nusipelnę žmonės atsisakė kai kurių premijų ar apdovanojimų, kai tai jiems sukėlė vertybinių prieštarų. Niekada nenorėčiau būti siejamas su jokiu veikėju, kuris Lietuvai ir daug nusipelnė, bet, pavyzdžiui, dalyvavo žydų holokauste. Taip pat nenorėčiau turėti nieko bendra su asmenimis, kolaboravusiais su valdžia, kuri pasižymėjo naikinant lietuvių tautą, arba bendradarbiavusiais su vienu baisiausiu pasaulio režimu, raudonuoju maru."

E.Paplauskio įsitikinimu, labai daug sąmoningų šiuolaikinių žmonių nenorėtų turėti kokių nors reikalų su jokiais raudonaisiais aktyvistais, kurie kažkada bendrininkavo su nusikaltėlių valdžia.

"Tai nevienareikšmiai dalykai. Jei asmuo, siekdamas išgyventi, priėmė tam tikrus sprendimus, yra viena. Kitas dalykas, jei tie veikėjai su raudona vėliava rankose ėjo priešakinėse linijose. Nesu joks teisėjas, tik su tokiais žmonėmis ar jų vardu nenorėčiau turėti nieko bendra", – pabrėžė E.Paplauskis.

Įtiko naujai valdžiai

V.Bergo politinės pažiūros buvo aiškios dar A.Smetonos laikais, kai įsitraukė į Pažangiųjų moksleivių kuopos veiklą ir už tai buvo išmestas iš Ukmergės gimnazijos.

Vėliau jam teko kalėti Varnių koncentracijos stovykloje.

O sovietams užėmus Lietuvą 1940-ųjų vasarą, V.Bergas Lietuvos Aukščiausiosios tarybos įsaku buvo paskirtas Vilniaus apskrities Vykdomojo komiteto pirmininku. Į tokias pareigas sovietai bet ko neskirdavo.

Prasidėjus karo veiksmams, jis pasitraukė į Omsko sritį. 1942 m. pašauktas į Raudonąją armiją. Tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje, tada jam suteiktas karininko laipsnis.

1943 m. V.Bergui teko dalyvauti ir kautynėse. Tarnybą jis baigė būdamas 167-ojo pulko vado A.Šurkaus padėjėjas.

1945 m. kovą V.Bergas tapo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininku, kitaip tariant, pirmuoju miesto meru pokariu.

Visą šią informaciją Karolis Jankevičius ir Juozas Stasinas išdėstė atsiminimų knygoje apie V.Bergą "Gamtos riterio lobiai".

Vėliava – iš raudono kilimo

Tam tikros V.Bergo gyvenimo detalės iškilo jau daug vėliau.

Klaipėdietis Timūras dirba gidu. "Memel Nord" baterijoje jis su bendraminčiais rengia tam tikrus istorinius pasirodymus, susijusius su Mėmelio gynyba.

"Yra tokia versija, kad J.Stalinas liepė per kelias dienas užimti Klaipėdą, tada paskambino Antanui Sniečkui, paliepė jam vykti į frontą ir iškelti vėliavą virš Mėmelio. Pastarasis tą įpareigojo padaryti V.Bergą. Tai pavyko atlikti tik po 115 dienų. Tada jis ir iškėlė tą vėliavą. Paradoksas, kad V.Bergas niekur negalėjo rasti raudono audinio, tad vėliavą pagamino iš raudonos spalvos kilimo, prie jo pritvirtinęs kūjo ir pjautuvo aplikacijas", – pasakojo Timūras.

Visą šią istoriją Timūrui pasakojo vienas toks dabar jau miręs tų įvykių liudininkas, kuris pats esą dalyvavo Raudonajai armijai įžengiant į miestą ir pats tada buvo kartu su V.Bergu

Pasiteiravus, kaip vertina patį V.Bergą, Timūras atsakė labai lakoniškai, esą tai buvo sovietinis funkcionierius, partinis nomenklatūrininkas, tad jo vardo premijos nereikėtų dalyti nepriklausomos Lietuvos gamtosaugininkams.

"Kad A.Sniečkus su Motiejumi Šumausku tuo metu buvo Klaipėdoje, yra užfiksuota nuotraukose. Kad V.Bergas čia taip pat buvo, irgi tikėtina, nes jis čia buvo paskirtas dar 1944 metų rudenį. O kas tą vėliavą ten iškėlė, neaišku, veikiausiai į miestą įžengę raudonarmiečiai", – mano istorikas Vasilijus Safronovas.

Kai prasidėjo "apsivalymas nuo buržuazinių nacionalistų" sovietinėje administracijoje, nemažai aktyvistų prarado savo postus.

Anot istoriko V.Safronovo, galbūt dėl to savo karjerą Klaipėdos vykdomajame komitete taip greitai baigė ir V.Bergas.

"Galimas dalykas, V.Bergas čia ne visiems įtiko. Yra išlikę tam tikrų dokumentų, kad jis reiškė pretenzijas kariuomenei, kuri Klaipėdoje elgėsi  kaip šeimininkė, nepaisė civilinės valdžios. Bet protokolų, kurie liudytų, kas kokius sprendimus tuo metu priėmė, nėra. Todėl labai sunku pasakyti, kas čia kolaboravo, o kas ne", – dėstė V.Safronovas.

Nėra sektinas pavyzdys?

Tai, kad V.Bergo vardo premija teikiama šiais laikais, kelia daug klausimų ir istorikui Dainiui Elertui.

"Veikiausiai ji ne už jo jaunystės darbus buvo įsteigta, o už nuopelnus aplinkosaugai. V.Bergas represijomis, kiek žinau, neužsiiminėjo, bet jis šventai tikėjo kairiųjų valdžia. Paradoksalu, jis buvo ir nacionalistas, ir komunistas. Jame tai puikiai derėjo. Jis nuo pat savo sąmoningo pasirinkimo Tarybų Lietuvai dirbo nuoširdžiai ir iš kailio nėrėsi. Ir sakyti, kad jis kolaboravo, liežuvis neapsiverčia, nes jis tomis idėjomis gyveno", – dėstė D.Elertas.

Vis dėlto, istoriko teigimu, V.Bergą verta prisiminti dėl jo nuopelnų aplinkosaugai, bet jo vardo medalių ar premijų esą skirti tikrai nereikėtų.

"Pavyzdžiui, Petro Cvirkos literatūrinės premijos irgi nereikėtų steigti. Nepaisant jo visos literatūrinės kūrybos, jo vėlesnė veikla nėra sektinas pavyzdys. Visokie vardiniai apdovanojimai primena ne tik to veikėjo nuopelnus, bet turi ir etinį užtaisą. Būtent dėl to tokių premijų ir nereikėtų. O vertinant V.Bergo veiklą, matome, kad daugumai jis sukūrė tvarką, bet mažumai sukūrė rojų. Tas skirstymas būdingas tai epochai, bet nėra geras pavyzdys", – mano D.Elertas.

Sovietinio laikotarpio represinių struktūrų veiklą tyrinėjęs istorikas Arvydas Anušauskas, išgirdęs apie V.Bergo premiją, dar pasitikslino, ar tai tikrai tiesa.

"Jau geriau tokia premija būtų be jokio vardo. Tų vardinių premijų steigimas yra iniciatorių atsakomybė. Manyčiau, kad žmonės, tiek priimantys tokias premijas, tiek jas skiriantys, turėtų jausti atsakomybę. Asmenų, kuriuos galėtume vertinti kaip okupantų kolaborantus, vardais premijų vadinti tikrai nereikėtų", – tikino A.Anušauskas.

V.Bergo biografijos faktai

Gimė 1906 m. sausio 13 d. Šalkavoje, Ukmergės rajone.

Mokėsi Ukmergės gimnazijoje. 1928 m. už politinę veiklą suimtas ir pašalintas iš gimnazijos. Tai pačiais metais ją baigė eksternu.

1929–1930 m. kalintas Varnių prievartinio darbo stovykloje.

Mokėsi matininkų kursuose Kaune, 1930–1940 m. dirbo matininku.

SSRS okupavus Lietuvą, 1940–1941 m. buvo Vilniaus apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžioje pasitraukė į SSRS.

1942–1944 m. Raudonosios armijos karys.

1944–1945 m. Vilniaus apskrities, o nuo 1945 m. kovo iki 1946 m. lapkričio – Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas.

1947–1957 m. Medžioklės ūkio valdybos prie LSSR MT viršininkas.

1952 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, 1956–1974 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas. 1957–1970 m. – Gamtos apsaugos komiteto prie LSSR MT pirmininkas.

Jo pastangomis 1957 m. atnaujinta žurnalo "Mūsų girios" leidyba, 1960 m. įsteigta Lietuvos gamtos apsaugos draugija.

Jo dėka 1959 m. Lietuvoje buvo priimtas pirmasis Tarybų Sąjungoje Gamtos apsaugos įstatymas, o 1960 m. įkurta Gamtos apsaugos draugija. Jo iniciatyva kūrėsi draustiniai, nacionaliniai parkai, atsirado Ventės rago ornitologinė stotis, Žuvinto rezervatas, įvairios gamtos tyrimų stotys visoje Lietuvoje.

Mirė 1983 m., palaidotas Antakalnio kapinėse.

V.Bergo atminimas įamžintas Trakų rajone, kur, 1970 m. tiesiant automagistralę Vilnius–Kaunas, trasos 23 kilometre buvo numatyta pašalinti labai seną Rykantų ąžuolą. V.Bergo pastangomis kelininkai išsaugojo šį medį. Dabar jis vadinamas Bergo ąžuolu.

1996 m. įsteigta V.Bergo premija už nuopelnus aplinkos apsaugai.

2006 m. Aukštadvaryje buvo pradėti sodinti medeliai būsimajam V.Bergo parkui.

2008 m. Rečionių kaime, Ukmergės rajone, viena gatvė buvo pavadinta V.Bergo vardu.

2013 m. birželį Vilniuje, ant namo K.Donelaičio g. 16, kur 1965–1983 m. gyveno V.Bergas, atidengta memorialinė lenta (skulptorius Stasys Makaraitis).