Tai istorikai įžvelgia, lygindami dabartinę padėtį su pirmąja sovietų okupacija, kai su priešais kolaboravo kone visi Lietuvos gyventojų sluoksniai.

Anot humanitarinių mokslų daktaro istoriko Dainiaus Elerto, didžiausią neigiamą prasmę žodis „kolaborantas“ įgavo per Antrąjį pasaulinį karą.

„Sunkia širdimi šiandien jums sakau, kad turime liautis kovoję“, – tokiais žodžiais į tėvynainius kreipėsi maršalas Philippe’as Pétainas (1856–1951), naciams įžengus į Prancūziją ir per akimirksnį iš Pirmojo pasaulinio karo didvyrio tapęs tėvynės išdaviku.

„Tuo laikotarpiu kolaboravimas jau pradedamas tapatinti su išdavimu. Šiuo atveju turime ryškių pavyzdžių, kai kolaborantus vadina išdavikais: ir Vidkuną Quislingą (1887–1945), kuris, tapęs Norvegijos vadovu, bendradarbiavo su nacių režimu, ir P. Pétainą Prancūzijoje“, – įvardijo D. Elertas ir pabrėžė, kad kolaborantais vadinti ir Lietuvos veikėjai, bendrininkavę su sovietų okupantais.

Mokslininkas išskiria vieną niuansą, lygindamas Lietuvos atvejį su Norvegijos ir Prancūzijos situacija.

D. Elerto teigimu, vis dėlto nei V. Quislingas, nei P. Pétainas nesiekė sunaikinti savo atstovaujamos valstybės, norėjo ją pertvarkyti, pakeisti režimą, nustatyti tam tikrą santykį su laimėjusiąja puse, įsileido dalį svetimos kariuomenės, tiesa, aktyviai malšino savo priešininkus, bet vis dėlto tikino, kad kolaboruodami jie matė valstybės išlikimo galimybę.

Tikra išdavystė

„Kalbant apie Lietuvą – tai unikalus atvejis. Nemaža dalis asmenų savo noru sutinka bendradarbiauti su būsimu ar esamu priešu, kuris pradžioje agresijos taip aktyviai nerodo. Einama link to, kad būtų panaikinta valstybė iš principo. Kitaip sakant, siekiama, kad tas valstybinis darinys būtų inkorporuotas į visiškai kitą struktūrą. Ne tik pakeistas režimas, bet keičiama viskas iš esmės, ne tik santvarka, bet ir atsisakoma valstybingumo“, – akcentavo D. Elertas ir pridūrė, kad kolaboravimas Lietuvoje 1940 m. peržengė bendradarbiavimo lygmenį.

Istoriko teigimu, stebino tai, kad dauguma žmonių buvo įsipareigoję Lietuvai, buvo davę priesaiką, tačiau bendrininkauti su okupantais nusprendė sąmoningai.

Dilema: istoriko D. Elerto teigimu, galiausiai reikėtų apsispręsti, ar savo valstybės tęstinumą matome su LSSR ir SSRS, ar ją siejame su nepriklausoma Lietuva. / A. Mažūno nuotr.

Legalizavo okupaciją

Savo publikacijoje „Kolaboravimo ypatumai pirmuoju sovietmečiu“ (genocid.lt) istorikas Liudas Truska (1937–2024) pabrėžė, kad Lietuvos Vyriausybės 1940 m. birželio 15 d. besąlyginė kapituliacija, net neįvardijus agresijos, „nutrynė, išblukino ribą tarp pilietiškumo ir kolaboravimo ir tuo tam tikra prasme įteisino, legalizavo kolaboravimą“.

Anot istoriko, Sovietų Sąjunga Lietuvoje 1940-ųjų vasarą siekė sudaryti teisėtumo regimybę okupacijai ir aneksijai.

„Tam okupantams pradiniu etapu buvo reikalingi ne komunistai, ne komunistų partijos, o teisėtos, legalios Lietuvos valdžios, Lietuvos visuomenės struktūros. Deja, okupantai pagalbininkų, talkininkų susirado labai apsčiai. Štai pirmiausia einantis prezidento pareigas Antanas Merkys, du jo vieši pareiškimai per radiją ir spaudą birželio 15–16 d., kad atėjusi Raudonoji armija yra draugiška sąjunginės mūsų valstybės kariuomenė, kuri čia atėjo tiktai taikai ir saugumui šiame Europos regione palaikyti“, – rašė L. Truska.

Toliau istorikas cituoja ir birželio 16 d. Juozo Urbšio telegramą iš Maskvos į Užsienio reikalų ministeriją, kurioje liepiama sudaryti pasauliui įspūdį, kad sovietų trys punktai nėra ultimatumas, o tik pageidavimai.

Pagaliau A. Merkio pavedimas J. Paleckiui formuoti naują Vyriausybę, sudarant teisėtumo regimybę, kad viskas vyksta pagal Lietuvos įstatymus.

Anot istoriko Gedimino Rudžio, okupantams nereikėjo kokios nors specialios okupacinės valdžios todėl, kad okupacinės valdžios funkcijas atliko vadinamoji Liaudies vyriausybė.

„Šią vyriausybę tuoj pat pripažino visos politinės Lietuvos jėgos, Pirmosios Respublikos politinės jėgos: smetoninio Seimo prezidiumas, kariuomenės vadovybė, Šaulių sąjungos vadovybė, savanorių būriai už sąjungą, Valstiečių liaudininkų partija, Krikščionių demokratų partija, „Lietūkis“, „Pienocentras“, kitos įtakingos organizacijos. Paskui tą patį padarė ir užsienio valstybės. Kaune akredituoti užsienio valstybių pasiuntiniai irgi vizitavo, taip pripažindami šios vyriausybės teisėtumą“, – rašė L. Truska.

V. Krėvės atvejis

Istorikas L. Truska išskyrė tuometį Liaudies vyriausybės vadovą Vincą Krėvę, kurio vadovaujama vyriausybė aktyviai skleidė dezinformaciją ir Lietuvoje, ir pasaulyje.

„Viešais pareiškimais įtikinėjo Lietuvos žmones, kad išliks Lietuvos valstybė, kad nebus jokių esminių nuosavybės srityje pertvarkymų, išliks privati nuosavybė, bus gerbiama tikyba, ir taip pat dezinformavo  pasaulį. Archyve yra išlikusios V. Krėvės, einančio užsienio reikalų ministro pareigas, telegramos Lietuvos pasiuntinybėms užsienio šalyse, kuriose jis rašo, kad, nepaisant socialinių pertvarkymų radikalumo, mes esame visiškai savarankiški. Sovietai arba jų armija nesikiša „nei in“ mūsų vidaus reikalus, „nei in“ mūsų politiką. Mes esame visai savarankiški“, – rašė istorikas ir pridūrė, kad didysis mūsų V. Krėvė, „kaip rašytojas didysis, deja, buvo ir pats didžiausias kolaborantas naujųjų laikų Lietuvos istorijoje“.

Dauguma tų žmonių buvo įsipareigoję Lietuvai, davę priesaiką, tačiau bendrininkauti su okupantais nusprendė sąmoningai.

L. Truska pabrėžė, kad V. Krėvės vadovaujama Liaudies vyriausybė paskelbė rinkimus į naują Seimą.

Esą daugelis Lietuvos žmonių taip samprotavo, kad šita Liaudies vyriausybė negali Lietuvai pakenkti vien todėl, kad jai vadovauja V. Krėvė, turintis neabejotino patrioto reputaciją.

Nuo vyskupų iki ūkininkų

Pirmosios sovietų okupacijos metu su sovietais kolaboravo ne tik aukščiausi valstybininkai.

Mažai kur akcentuota šiuo klausimu Bažnyčios hierarchų pozicija.

L. Truska paviešino 1940 m. rugsėjo mėnesį rašytą Mykolo Krupavičiaus pasiūlymą – dokumentą LKP Centro komitetui, kuriame jis siūlė socialinį bendradarbiavimą.

„Katalikų Bažnyčia, pirmieji krikščionys – tai pirmieji komunistai, artimas tikslas – sudarykite minimalias sąlygas funkcionuoti Katalikų Bažnyčiai, minimalias sąlygas, ir mes paremsime, padarysime pareiškimų. Paskui ten yra ir daugiau tų M. Krupavičiaus pokalbių su „sovietų žurnalistais“, visa tai kabutėse, nes ten buvo NKVD siųsti žmonės. M. Krupavičius ragino rinkėjus dalyvauti rinkimuose, nes artėjo sausio mėnuo – rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą Lietuvoje“, – rašė L. Truska.

M. Krupavičius žadėjo padaryti pareiškimą pasaulio katalikams, kad galima sugyventi, bendradarbiauti su sovietų valdžia.

L. Truska teigė, kad su sovietais buvo sutikęs bendradarbiauti ir metropolitas Juozapas Skvireckas.

„Tačiau, mūsų laimei, to meto komunistai buvo dogmatiški, nelankstūs. Jei jie būtų bent kiek lankstesni, nežinau, kaip toli būtų nuėję lietuviai ir inteligentija, ir Bažnyčios hierarchai kolaboravimo keliu“, – įsitikinęs istorikas.

Apie Lietuvos intelektualų reveransus okupantams nė kalbėti neverta, esą lengviau išvardyti tuos, kurie atsiribojo nuo sovietų, nei tuos, kurie piršosi su jais bendrininkauti.

Jie, anot L. Truskos, eilėmis, proza, skulptoriaus kaltu, muzika, dailininko teptuku garbino ir šlovino tautų tėvą J. Staliną, Raudonąją armiją išvaduotoją, naująjį gyvenimą.

Tai dar ne viskas. Prasidėjus sovietinei žemės reformai, prašymus okupacinei valdžiai gauti žemės parašė daugiau kaip 200 tūkst. lietuvių šeimų – ne žmonių, o šeimų.

„Duoti žemės iš kaimyno, iš buožės, atimti, duoti jam. Kaip tai įvardyti – kolaboravimas, ne kolaboravimas? Taigi būtent negeri reiškiniai buvo apėmę ir apačias. Apskritai tai vertinu kaip išraišką moralinės krizės, kurią lietuvių tauta pergyveno ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje“, – rašė L. Truska.

Bet kuriuo atveju, anot istoriko G. Rudžio, okupantams pavyko sudaryti įspūdį, kad žlugo ne valstybė, ne nepriklausomybė, o tik A. Smetonos režimas.

„Kolaboravimo padariniai buvo labai skaudūs. Okupantams pavyko sudaryti savanoriško ir teisėto Lietuvos įsijungimo į SSRS regimybę. Paskui mums reikės 50 metų, ypač mūsų išeivijai, diplomatinėms tarnyboms, aiškinti pasauliui, kad mes buvome okupuoti“, – rašė G. Rudžio kolega L. Truska.

Pats metas apsispręsti

Apmaudu, bet dviejų sovietų okupacijų šleifas velkasi iki šiol. Tai matyti ir vertinant vadinamojo Desovietizacijos įstatymo nevykdymą, kai kurios savivaldybės nenori atsisakyti sovietų kolaborantų vardais pavadintų gatvėvardžių.

Istorikas D. Elertas mano, kad esame neapsisprendę.

„Manyčiau, tai rodo tam tikrų visuomenės grupių požiūrį į pačią išdavystę. Kai kuriems tebeatrodo, kad išdavystė yra viena išeičių. Žvelgiant į priekį, tuo tarsi užkoduojame, kad tai viena iš galimų išeičių. Kodėl gi taip nepasielgus? Nebuvo išeities. Jei nebuvo galimybės priešintis, tai gal kaip tik reikia dėti pastangas integruotis kuo greičiau? Kuo greičiau iškelti svetimą vėliavą, sveikinti jėgą, kuri ateina ir pan. Būtent tokius veiksmus diktuoja pastarieji pavyzdžiai“, – įsitikinęs D. Elertas.

Esą, jei savo laiku būtų atlikta liustracija, istoriko teigimu, šiandien viskas būtų buvę kitaip.

„Netgi jeigu būtų buvęs pasirinktas dalinės liustracijos variantas, tai būtų daug ką pakeitę iš esmės. Kai kurios su netolima praeitimi susijusios grupės nebūtų galėjusios pasinaudoti tuomete padėtimi. Nes jie tada gavo išskirtinę galimybę veikti – kalbu apie finansus. Iki šiol neaišku, kur dingo komjaunimo pinigai, kas už juos buvo įsigyta ir kas realizavo tas sumas. Iki šiol neaišku, kur dingo dalis lėšų iš komunistų partijos sąskaitų. Pavienių atvejų žinome, iš to matome, kad ilgainiui iškilo tam tikrų grupių, susijusių su senąja nomenklatūra. Taigi, jei būtų įvykusi liustracija, šiandien sovietinis šleifas būtų mažesnis“, – mano istorikas D. Elertas.

Dar viena nemenka visuomenės dalis, atrodo, besiilginti „anų dienų“, yra buvę KGB bendradarbiai, kurių pavardės įslaptintos 75 metams.

Visai neseniai buvo iškelta idėja tuos sąrašus paviešinti, tačiau ar iš esmės šiandien tai ką nors keistų?

„Daug laiko prabėgo, manau, kad reikėtų paviešinti visus tuos sąrašus. Bet kuriuo atveju jų pavardės vis tiek paaiškės, juolab daugelis tų žmonių jau mirę. Mūsų krikščioniškos kultūros šalis neturėtų teisti vaikų už jų tėvų nuodėmes. Žinoti, kad įvyko vienaip ar kitaip, būtina. To reikia ir dar dėl vienos gyventojų grupės – aukų. Jie patyrė represijas, o jų budeliai, kurie dar gyvi, ramiai gyvena, šypsosi į akis ir teigia, kad jie prisipažino valstybei ir yra laisvi nuo to, ką darė sovietmečiu“, – kalbėjo istorikas.