V. Grubliauskas – dešimt metų miesto vairinėje (interviu)

Nenori dairytis atgal

– Molière'o pjesės personažas kažkaip prasitarė: „Velnias mane nešė į tą galerą.“ Ar galėtumėte šį posakį pritaikyti sau, kalbant apie politiko karjeros pasirinkimą?

– Turbūt ne, nes juk niekas manęs per prievartą niekur nestūmė ir nenešė. Politiko kelią pasirinkau savo valia. Tad virkauti dėl to viešumoje – ne mano būdui.

– Kaip keliais žodžiais galėtumėte apibūdinti politiką bendrąja prasme?

– Tam užtektų ir vieno žodžio – sudėtinga.

– Kai tapote politiku, tai yra viešu žmogumi, kaip tą viešumo kainą pajuto jūsų šeima, artimieji?

– Tai yra kaina, kurią sunku pamatuoti. Aišku, didžiausias krūvis ir spaudimas tenka šeimai. Ir turbūt tai, kad šiandien esu tas, kas esu ir gyvenu su tuo, kuo gyvenu, pirmiausia turiu būti dėkingas būtent šeimai. Šeima man buvo, yra ir liks ta uola, ant kurios tenka stovėti pačiam ir atlaikyti tuos taifūnus ir visas kitas stichijas. Viešumo kaina yra didelė, kurią, deja, tenka mokėti ne tik man vienam, bet ir visai mano šeimai.

– Per tą dešimtmetį mero poste, ko buvo daugiau – džiaugsmų ar nusivylimų?

Tas važinėjimas ir sėdėjimas prie kažkieno durų su unguriu ar rūkytu karšiu, kad kažką gautum miestui, manau, yra tolimos praeities reliktas.

– Atsakyti tikrai nelengva. Džiaugsmai ateina ir praeina, tampa įprastu dalyku ir ilgainiui jų nebepastebime. O nusivylimai palieka randus, kurie vis primena apie save. Pasverti, ko buvo daugiau, negalėčiau. Bet, manyčiau, buvo pusiausvyra tarp abiejų pusių. Tačiau esu linkęs ištverti tai, kas yra skirta, ir stengiuosi negyventi blogais prisiminimais. Darbas toks intensyvus, dinamiškas ir toks atsakingas, kad net nėra nei laiko, nei noro dairytis atgal.

Politinės kultūros deficitas

– Kuris Lietuvos politikas per tą dešimtmetį jums įsiminė labiausiai ir kodėl?

– Nebūsiu labai originalus, bet labiausiai imponuojantis politikas yra Valdas Adamkus. Teko su juo bendrauti ir tada, kai jis ėjo  prezidento pareigas, ir vėliau. Tai toks politikas, kuris man simbolizuoja santūrumą, išmintį, kantrybę, ramybę ir ryžtą, kai to reikia. V.Adamkus daug kam galėtų būti pavyzdys ne tik kaip politikas, bet ir kaip žmogus, kaip asmenybė.

Įžvalgos: prezidento rinkimų kampanijos metu drauge su Gitanu Nausėda ne kartą viešai pastebėtas V.Grubliauskas visuomenėje tuoj sukėlė įvairių svarstymų apie tolesnę jo politinę karjerą. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

– Nepaisant to, jis irgi viešai vis puolamas. Kodėl?

– Tai jau yra politinės kultūros Lietuvoje klausimas. Deja, turiu pripažinti, kad ta politinės kultūros kartelė ne kyla aukštyn, kaip turėtų būti, o krinta žemyn. Bet, žinoma, to negalima absoliutinti. Tačiau tos tendencijos nedžiugina, bet gyvename, ir tiek. Aišku, gal tam turi įtakos ir laikmečio iššūkiai, juk pandemijos įtaka taip pat neišvengiama. Psichologiniai, emociniai veiksniai irgi turi reikšmės, kurių taip pat negalime nurašyti. Bet politinės kultūros stoka – vienas skaudžiausių dalykų, kuris liūdina ir netgi kelia nerimą.

– Politinės išdavystės – taip pat politikos dalis. Kaip jums tai teko atlaikyti, nes buvo ne vienas atvejis, kai jūsų ir jūsų bendražygių keliai išsiskyrė ir jų kritikos lavina buvo, švelniai tariant, negailestinga?

– Jūsų žodžiais tariant, politinės išdavystės, deja, irgi yra šiandieninės politinės kultūros norma. Stengiuosi šiuos dalykus priimti, kaip neišvengiamus, pirmiausia užduodamas klausimą sau, ar padariau viską, kad to neįvyktų, ar to buvo galima išvengti? Bet kiekvienas žmogus priima sprendimą pats pagal savo motyvus. Ir kritikuoti žmogaus dėl jo asmeninio sprendimo negalėčiau, bet tos išdavystės, kurios veikiau yra nuvylimai, jos neprideda ramybės ir sveikatos. Ypač keista matyti, kai politikai, su kuriais prieš kažkiek metų teko dirbti drauge, tampa pačiais aršiausiais kritikais. Dar galiu suprasti oponavimą, esant opozicijoje, bet tos priemonės, kaip tai daroma dabar, pasiekė absoliučias žemumas. Šitokia politinė kultūra jau tapo įprasta politinio gyvenimo dalimi, kuri ramybės nesuteikia, bet išmoko daug. Kiekvienoje išdavystėje, kaip sakėte, ar nusivylime, visada ieškau ir savo paties kaltės, savo vaidmens toje istorijoje.

Drama – be pabaigos

– Prieš pastaruosius savivaldybių tarybų rinkimus atsisveikinote su Liberalų sąjūdžiu, įkūrėte visuomeninį rinkimų komitetą. Ar tai nebuvo politinė klaida?

– Jei tai buvo klaida, tai norėčiau paklausti, kur buvo tos klaidos pradžia? Arba, kuri klaida buvo kurios klaidos pasekmė? Nenorėčiau vertinti komiteto gimimo priešistorės. Aišku, visiems būtų buvę geriau, naudingiau ir sveikiau, jeigu liberalų laivas nebūtų įsisiūbavęs Klaipėdoje, nes po to tos bangos nuvilnijo ir iki Vilniaus, kur irgi įvyko skilimas liberalų stovykloje. Taigi Klaipėda nebuvo paskutinis faktorius liberalų skilimo istorijoje. Ar rinkimų komiteto sukūrimas buvo klaida, nemanau. Jei likimas suteiktų galimybę pakartoti istoriją, dar gerai pagalvočiau, ar tai  verta daryti. Bet, manau, nėra ko dairytis atgal ir gailėtis to, ką padarei.

– Kokią įtaką skilimui galėjo turėti skandalinga Eligijaus Masiulio istorija?

– Bent jau Klaipėdoje liberalų partijos skilimui ir naujų darinių formavimui, mano manymu, įtakos neturėjo, bet nacionaliniame kontekste, be abejo, tai negalėjo likti nepastebėta. Tai buvo gana sukrečiantis ir svarbus faktorius, bet Lietuvoje atsitinka daug dalykų, kuriuos sveika logika sunkoka paaiškinti. Nes po šios istorijos labai greitai vyko Seimo rinkimai ir jų rezultatai liberalams buvo neblogi. Todėl šiuo atveju galbūt nepervertinčiau E.Masiulio istorijos (kuri dar nesibaigė) įtakos. Bet neabejotinai tai neprisidėjo prie liberalų vienybės.

– E.Masiulio istorija dar nebaigta, tačiau neteko girdėti, kad būtumėte jį viešai smerkęs, kaip padarė kai kurie jo kolegos. Koks jūsų santykis dabar su E.Masiuliu, gal tenka bendrauti, gal jis atskleidė savo įvykių versiją?

– Senokai su juo nebendravau ir tikrai nieko nežinau. Manau, kad tą tiesą žino tik pats Eligijus ir kiti tos istorijos dalyviai, oficialioji versija turėtų paaiškėti po teismų maratono, kuris, kaip spėju, baigsis dar negreitai, bet vertinti dabar tai labai sudėtinga.

Rinkimai jau prasidėjo?

– Prasitarėte, kad neketinate daugiau kandidatuoti į miesto merus. Gal ketinate vėl išmėginti jėgas Seimo rinkimuose?

– Tikrai apie tai negalvoju, dabar tenka koncentruotis į tuos iššūkius, kuriuos diktuoja pandeminė darbotvarkė. O galvoti apie tolesnę politinę karjerą nėra nei noro, nei laiko. Debiutavau politikoje prieš 20 metų, iš jų lygiai pusė – Klaipėdos mero pozicijoje. Tad politikoje jau tikrai labai daug teko pamatyti, išbandyti, atlaikyti. Todėl bent dabar neplanuoju jokių politinių trajektorijų.

– Jau šiandien akivaizdu, kad po mažiau nei dvejų metų vyksiančiuose mero rinkimuose kandidatų į šį postą bus ne vienas. Jūsų manymu, kas iš jų turi tinkamiausias savybes būti meru?

– Tikrai būtų labai sudėtinga pasakyti, kas bus kitas Klaipėdos meras. Aišku, jei rinkimai vyktų artimiausiu metu, favoritai būtų daugmaž aiškūs, jie jau dabar yra matomi. Bet iki rinkimų laiko dar yra daug. Na, o koks turėtų būti Klaipėdos meras, nuspręs klaipėdiečiai, bet jau dabar manau, kad rinkimai bus gana įdomūs. Dar yra pakankamai laiko, kad atsirastų ir naujų, šiandien dar nelabai matomų pretendentų, bet tikiu, kad miestiečiai išsirinks merą tokį, kokio norėtų. Šiandien matau vieną kitą ryškesnį kandidatą, jau turintį įdirbį, bet kalbėti apie pavardes dar ankstoka.

Kritikuojančiųjų visada bus

– Jums oponuojantys asmenys vis užsimena, kad per tuos 10 metų esą nieko mieste nebuvo padaryta, niekas nevyko, viskas yra blogai. O kaip iš tiesų pasikeitė Klaipėda per tuos metus?

– Priklauso nuo to, kas ką nori matyti, ar nenori pastebėti. Reikėtų kalbėti, kas Klaipėdoje per tuos 10 metų įvyko. O įvyko daug, todėl sunku suprasti, kaip galima to nepastebėti. Puikiai pamenu savo kadencijos pradžią, kai vasarą atidarėme Klaipėdos areną. Jokiu būdu negalėčiau prisiimti visų nuopelnų, nes visas procesas vyko iki man ateinant, miestui vadovaujant Rimantui Taraškevičiui, bet tai yra faktas – pabaigta arena. Toliau – Klaipėdos baseinas, sutvarkyta piliavietė. Nesidairant į pavaldumą, bet buvo atstatytas Klaipėdos dramos teatras, įrengtas Sąjūdžio parkas pietinėje miesto dalyje, Poilsio parkas, atnaujinta biblioteka. Pažiūrėkime į viešąsias erdves – atnaujinti Žardės, Pempininkų, Kauno gatvių mikrorajonų pėsčiųjų takai ir aikštės, sutvarkyta dalis Taikos prospekto, pastatytas naujasis policijos pastatas. Labai džiugina atnaujintas darželis „Puriena“, pradėjo veikti Jūrų kadetų mokykla, sutvarkytas pėsčiųjų takas palei jūrą Melnragėje. Verta prisiminti ir elektrobusą, sukurtą Klaipėdoje, galiausiai pabaigta giliavandenio uosto epopėja. Tikiu, kad man dar pavyks dalyvauti naujos mokyklos ties Tauralaukiu atidaryme, tikiuosi, bus pabaigtos ir Muzikinio teatro statybos, atnaujintas Dangės skveras, planuose – Skulptūrų parko sutvarkymas. Po ilgų dešimtmečių pagaliau pradėtas rekonstruoti Baltijos prospektas, džiugina „Švyturio“ teritorijos vystymas. Jau nekalbu apie centrines gatves, kur netrukus turėtų atsirasti išmanioji eismo valdymo sistema. Visų šitų dalykų, aišku, galima ir nepastebėti. Nes tai, kas padaryta ir lengvina gyvenimo kokybę, labai greitai tampa įprastu dalyku. O kritikuojančiųjų visada bus.

– Yra priekaištaujančių, kad vis dėlto per mažai užsiimate lobizmu Vilniuje Klaipėdos naudai?

– Pandemija parodė, kad labai daug darbų pasaulyje gali būti padaroma ne važinėjant šimtus kilometrų pirmyn ir atgal kelis kartus per savaitę, o išnaudojant visas kitas galimybes rezultatui pasiekti. Tad laikausi ir laikysiuosi principo, kad svarbiausia yra rezultatas. O tas važinėjimas ir sėdėjimas prie kažkieno durų su unguriu ar rūkytu karšiu, kad kažką gautum miestui, manau, yra tolimos praeities reliktas. Dalykinis bendravimas susitinkant tada, kai yra būtina, yra svarbesnis. Be to, yra ir Seimo, ir Vyriausybės nariai, su kuriais galima susitikti ir bendrauti miesto reikalais ne tik Vilniuje. Tad nepervertinu tiesmukai suprantamo lobizmo, nes rezultatas turi būti pasiektas optimaliomis ir adekvačiomis priemonėmis.