Nekūrė gyvūnų prieglaudos

Sunkia ranka pasižymintis rūsčios išvaizdos vyras tampa pats švelniausias, kai bendrauja su būriu savo šunų, kačių, elnių, danielių, arklių, ožių, ponių, lamų, alpaka, gandru, gulbe, pulkais kitų paukščių.

Vaikystėje be mamos augęs V.Lekevičius vis dar prisimena, kaip labai svajojo apie šuniuką, bet jo svajonei buvo lemta išsipildyti tik sulaukus brandos.

Tada, kai vadovavo "Aro" rinktinei, kiekvienas kovotojas turėjo rūpintis jam priskirtu šunimi. Bet dabar tai jau – sena istorija.

Rūgpienių kaimu pavadinęs paties įkurtą kaimo turizmo sodybą vyras didžiąją dienos dalį praleidžia rūpindamasis augintiniais.

Paimdamas juos gelbėjau nuo mirties iš bado ar nuo užmigdymo.

"Mano sodyba nėra gyvūnų prieglauda. Nė vieno gyvuliuko neieškojau, nieko neprašiau, kad man juos atiduotų ar parduotų. Aš visai nenoriu, kad juos žmonės vežtų. Kiekvienas gyvūnas turi savo istoriją. Dažniausiai tiesiog neturėjau išeities, paimdamas juos gelbėjau nuo mirties iš bado ar nuo užmigdymo", – tikino V.Lekevičius.

Vyras bando suskaičiuoti, kiek gyvūnų dabar yra jo valdose.

Bene 15 šunų, keturi katinai, 13 dėmėtųjų elnių, du arkliai, trys poniai, paukščius sunku suskaičiuoti, nes galbūt jau dar keli išsirito iš kiaušinių.

Sudraskė baldus, apgraužė rėmus

Vienas mylimiausių V.Lekevičiaus šunų iki patekdamas į jo namus gyveno pas kaimyną, kuris kažkur dingo.

Kelias dienas jo šunys kaukė, lojo, draskėsi, kol galiausiai to kaimyno tėvas paprašė V.Lekevičių išgelbėti gyvūnus nuo pražūties.

Ypatingos kurtsharų veislės paukštinis šuo Fredis buvo leisgyvis, išbadėjęs ir nusilpęs. Jį vyras dabar vadina geriausiu savo draugu.

Tiesa, porą povų ir vieną gaidį savo prigimties vedinas Fredis nudaigojo.

Pernai netoli namo būtent šiam šuniui buvo iškastas tvenkinys. Vos išleistas iš voljero Fredis pasileidžia prie jo ir įsibėgėjęs šoka į vandenį, suka ir suka ratus, kol šeimininkas jį pakviečia.

Kitas V.Lekevičiaus augintinis – taksas Teris, matyt, mažas buvo kankinamas, gal mušamas, nes užaugo labai piktas ir nevaldomas.

Ankstesni šeimininkai jo nesugebėjo suvaldyti, atidavė į prieglaudą, po to jis pabuvojo vienoje, kitoje šeimoje, kol paskutinieji jo augintojai prarado viltį sutramdyti taksą ir nusprendė jį užmigdyti.

Ši žinia pasiekė V.Lekevičių, kuris nutarė išgelbėti gyvūną. Teris buvo toks piktas, kad jį teko laikyti užrakintą sodybos name.

Vieną dieną šeimininkas rado sudraskytus visus odinius baldus, net mediniai langų rėmai buvo gerokai apgraužti.

Joks kitas augintinis vyrui nepadarė tiek nuostolių, bet galiausiai ir kreivakojis pakluso šeimininko valiai, nors iki tol šuo gal penkis kartus perkando jam ranką.

Naktį šuniuką penėjo pipete

V.Lekevičiaus gyvūnų bandą pildė ne tik nuo mirties išgelbėti gyvūnai.

Kartą sūnus paprašė trumpai palaikyti stafordšyrų veislės kalę Pandą, bet vėliau jos nepasiėmė, dėl šeiminių aplinkybių nebegalėjo auginti.

Ilgokai gyvenusi V.Lekevičiaus sodyboje, vėliau kalė buvo apgyvendinta pas jo seserį Dituvoje.

Kovinės veislės šuo yra mylimas, todėl – meilesnis už naminę katę, ir tai paneigia išankstinę nuostatą apie piktą šios veislės šunų būdą.

Dar vieną Kaukazo aviganio mišrūnę Airą vyras išgelbėjo visai mažytę.

Malūnininkų gatvėje buvo lentpjūvė, jos sargas nežinojo, ką daryti su savo kalės vada.

V.Lekevičius iš dėžės, kurioje kiaukčiojo aštuoni šunyčiai, išsirinko patį negražiausią. Žinojo, kad jo niekas nepasirinks, šuniukas gali būti pasmerktas nuskandinti.

"Buvo pati negražiausia, bet dabar yra pati mieliausia", – gyrė augintinę šeimininkas.

Visus gyvūnus vadinantis geriausiais V.Lekevičius mažąjį Rikį myli labiausiai.

Kvietinių kaime kažkoks žmogus norėjo kišti į maišą ir mesti į upę tris mažus šuniukus.

Visus juos paėmęs iš šeimininko V.Lekevičius dviem mažyliams rado naujus namus. Trečiąjį parsivežė į savo butą Klaipėdoje.

Žmonai pasakė, kad šuniukas pabus tik kol jis nusipraus, tada būtų vežęs į kaimą.

Mažylis per kelias minutes sugebėjo pavergti Dainoros Lekevičienės širdį ir pelnė privilegiją gyventi mieste.

Keturių mėnesių Rikis užsikrėtė nepagydoma liga, net veterinarijos gydytojas tikino, kad jis neišgyvens.

"Miegojau su juo vienoje lovoje, šešis kartus per naktį keldavausi, lašindavau pipete į burną sultinį. Įvyko stebuklas – šuniukas išgyveno. Rikiui – jau šešeri, nors negražus, beveislis, jis man – ypatingas šuo. Ir gal ne tiek man, kiek žmonai", – atvėrė širdį V.Lekevičius.

Foksterjerų veislės šunį vyras  vos ne primygtinai liepė auginti dukrai.

Įnoringo būdo, sunkiai valdomas keturkojis reikalauja nemažai šeimininko priežiūros.

Tėvas pareiškė dukrai, jei ji nemokėsianti auginti šuns, tai vaikų jai turėti negalima. Dabar ji jau turi sūnų, ir šuo tapo mylimu augintiniu.

Būtų vežę į mėsos kombinatą

Panašiai į V.Lekevičiaus namus pateko ir kiti gyvūnai. Pernai netoliese perėjusi gandrų pora išmetė iš lizdo vieną savo vaiką.

Vacys jį parsinešė, išmaitino iki rudens, žiemą laikė tvarte. Ir pavasariui pražydus vyras yra priverstas dukart per dieną Stasiu pramintam paukščiui sugauti žuvų, jas supjaustyti ir sumaitinti.

Pats sparnuotis maistu rūpintis nesivargina.

Tvartelyje kelis mėnesius gyvena gulbė, kuriai lūžo koja. Pagavęs ilgakaklę vyras pritaikė jai įtvarą ir tikisi, kad netrukus paukštis galės gyventi savarankiškai.

Panašiai Rūgpienių kaimo sodyboje atsirado ir pirmasis veislinis balandis. Sužeistą mieste jį radę žmonės paskubėjo atiduoti gyvastis gelbstinčiam vyrui.

Neseniai patekusio už grotų pažįstamo vyro žmona paprašė gelbėti jo augintinius. Rotveilerių veislės šunis jai nebuvo bėdos parduoti.

Vieną dieną V.Lekevičiaus augintinių būrį papildė iškart keli keturkojai: dvi vokiečių aviganių kalės, vienas rudaplaukis mišrūnas ir Azijos aviganių veislės kalė.

"Tąkart žmona man daug "komplimentų" pasakė, tikino, kad man su galva negerai. Tiesa, du šunis pavyko įpiršti geriems žmonėms Švėkšnoje. Rudaplaukį vadinu Lapiuku, jis atsiliepia, – nesustodamas savo gyvūnų istorijas pasakojo šeimininkas. – Ir pirmasis arklys panašaus likimo. Trakėnų veislės žirgas gyveno žirgyne, bet kai neteko akies, šeimininkams tapo nebereikalingas. Kai sužinojau, kad į mėsos kombinatą žada vežti žirgą, vardu Aras, negalėjau to leisti. Pats ilgą laiką vadovavau "Aro" būriui. Nė nemirktelėjęs sumokėjau du tūkstančius litų. Jau aštuonerius metus draugaujame, labai gražus ir geras žirgas. Ponį man draugai padovanojo jubiliejaus proga. Ne arkliukas, o kovinis šuo, net didelius arklius apkandžioja."

Tąkart žmona man daug "komplimentų" pasakė, tikino, kad man su galva negerai.

Ragino beveislius naikinti

Vyras prisiminė turėjęs ypatingą belgų aviganio mišrūnę. Buvo sumani ir guvi, labai mėgo rausti žemę, ypač kai užuosdavo urvelyje kokį gyvį.

Kalė nesulaukė senatvės, nugaišo įgelta angies. Tai nustatė sutinusį jos snukį apžiūrėjęs veterinaras.

Ši kalė atkeliavo pas gailestingąjį gyvūnų mylėtoją iš kažkurio Klaipėdos priemiesčio sodų bendrijos.

Šeimininkai buvo susiruošę kalę migdyti, o pas V.Lekevičių ji išgyveno dar ne vienerius metus.

Visa širdimi mylintis gyvūnus vyras tikino nerandantis bendros kalbos tik su avimis. Amžinai alkanos, viską nuėdančios, neprognozuojamo elgesio jos yra prikrėtusios jam gal net daugiau eibių nei visi kiti augintiniai.

Riba jau seniai pasiekta, bet, kai matau gyvą padarą ir žinau, kad jam gresia mirtis, nesusilaikau.

"Ne kartą sodyboje lankėsi įvairių gyvūnų specialistai. Balandžių augintojas kartą pareiškė, kad pas mane visokių nesąmonių prisiveisė, mat skirtingų veislių balandžiai susikryžmino. Tas balandžių "mylėtojas" pareiškė, kad tokius reikia paimti už kaklo ir trenkti galvas į akmenį. Jo įsitikinimu, tokių negalima auginti. Kažką panašaus esu girdėjęs ir apie kai kuriuos keturkojus. Kokia nesąmonė? Gyvas padaras nori gyventi. Aš – ne veisėjas ir ne verslininkas. Mano sodyba nėra gyvūnų prieglauda. Aš tik suteikiau tiems gyvūnams galimybę gyventi. Riba jau seniai pasiekta, bet, kai matau gyvą padarą ir žinau, kad jam gresia mirtis, nesusilaikau. Dabar mano didžiausias troškimas – ne didinti jų būrį, o prižiūrėti visus savo lojančius, kudakuojančius, kniaukiančius draugus iki natūralios jų baigties", – graudinosi V.Lekevičius.

Užaugino svetimą vaiką

Tvirto, daug gyvenime patyrusio vyro akys sudrėksta, kai jis pradeda pasakoti, kaip sunku atsisveikinti su nugaišusiais augintiniais.

Sodybos valdų pakraštyje jis yra įrengęs šunų kapines. Kiekvieno draugo palaidojimo vietą žymi krūvelė akmenų. Ne vienas jo keturkojis mirė nuo vėžio, pasirodo, ši klastinga liga puola ir šunis.

V.Lekevičius nėra vienas tų, kurie myli gyvūnus, bet nekenčia žmonių.

Jis nesipuikuoja užauginęs ir išleidęs į gyvenimą asocialios šeimos vaiką. Berniukas buvo dar mažas, kai paprašė leisti prižiūrėti gyvūnus.

Vaikas tikriems tėvams nerūpėjo ir tapo savu Lekevičių šeimai, buvo ne tik auklėjamas, bet ir mokslinamas. Dabar jis – jau suaugęs.

V.Lekevičiaus sodyboje rado antruosius namus ir artimųjų bei darbdavių atstumtas brandus vyras, kuris visą savo ankstesnį gyvenimą sugriovė teikdamas prioritetą alkoholiui.

Barzda praminęs šį vyrą sodybos šeimininkas ne tik suteikė bedaliui darbą ir pastogę, bet ir pasirūpino, kad šis turėtų švarius rūbus, minkštai miegotų ir sočiai valgytų.