Taręs sau: „Ko aš tuose Šiauliuose nemačiau“, Vaidutis Laurėnas Ignalinos autobusų stotyje nusipirko bilietą į Klaipėdą. Į vieną pusę. Jaunuolio negąsdino vyresnių kaimynių aimanos, kad uostamiestis – pasaulio kraštas. Jaunasis filosofas su žmona Valentina, tvirtai lipęs pedagoginės karjeros laiptais, Lietuvos pajūryje susuko tvirtą lizdą ir pasiekė aukščiausią viršūnę. Praėjusių metų gruodį V.Laurėnui buvo patikėtos Klaipėdos universiteto rektoriaus pareigos.

Čigoniškas gyvenimas

– Ar jūsų paties nestebina tokie gyvenimo zigzagai – Ignalina, Maskva, Klaipėda?

– Nuo mažens pripratau prie dažnų permainų. Tėvai nuolat keitė gyvenamąsias vietas. Įdomus sutapimas – pradėjau mokytis Mielagėnuose, apsukęs ratą – pasimokęs dar trijose mokyklose – vidurinio mokslo atestatą pasiėmiau tame pačiame miestelyje, įsikūrusiame apie 20 kilometrų į pietryčius nuo Ignalinos. Mielagėnų mokykla – labai gera. Čia išmokau skaityti, rašyti. Šio miestelio vaikams, kartu ir man, pasisekė dėl gerų pedagogų. Biologijos, matematikos, istorijos, fizikos, vokiečių kalbos mokė mokytojai, baigę Vilniaus universitetą. Jie mums košės į smegenines krėtė kitaip, pamokos būdavo labai įdomios.

– Kodėl buvote blaškomi?

– Mama buvo pradinukų mokytoja, tėvas – zootechnikas. Kol išvažiavau studijuoti, gyvenome net penkiose vietose. Tai mamą perkeldavo į kitą mokyklą, tai tėvelį – į kitą kolūkį. Tačiau viskas vyko viename – Ignalinos rajone.

– Keisti mokyklas, susidraugauti su naujais draugais nebuvo sunku?

– Ne. Kontaktuoti su naujais žmonėmis man labai lengva. Gal dėl to, kad dažnai migravome, neturiu senų gerų draugų. Tik vieną – Valentą Kajėną. Su juo palaikome labai stiprius ryšius. Anokia paslaptis, kad kartais prie draugų gali labiau prisirišti nei prie žmonos.

– Jūsų biografijoje paminėta ir Panevėžio sporto mokykla-internatas. Kokiais vėjais atsidūrėte tuomet didžiausioje Lietuvos jaunųjų sportininkų kalvėje?

– Nuo jaunų dienų sportavau – bėgiojau ilgus nuotolius. Per dieną nubėgti 15 kilometrų – vieni juokai. Tiesa, nebuvau itin didis meistras, tačiau įvykdžiau pirmo atskyrio normatyvą. Panevėžyje mokiausi neilgai – keletą mėnesių. Šiandien neprisimenu tikslios priežasties, kodėl greitai atsisveikinau su šiuo internatu. Gal todėl, kad klasė – per didelė, 40 moksleivių. Už nugaros sėdėjo ir laidė replikas būsimas olimpinis čempionas Remigijus Valiulis. Prisimenu, kaip plaukikai po rytinių treniruočių ateidavo į pamokas, nuo chloro akimis – lyg varlių. Sėdėdavo dvi valandas nieko nematydami.

Į sostinę – dėl žaidynių

– Kokia istorija, kad V.Laurėnas iš mažyčių Mielagėnų išvyko ne bet kur, o į Maskvą, garsųjį M.Lomonosovo universitetą?

– Iš pradžių stojau į Vilniaus universitetą. Kadangi buvau moksleivis pirmūnas, klasės vadovė parašė gerą plačią charakteristiką. Tačiau užmiršo ją patvirtinti mokyklos antspaudu. Vilniuje man sako: tu čia pats sau charakteristiką sukūrei. Turėjau važiuoti į Mielagėnus, ieškoti direktoriaus. O jis buvo išvykęs atostogauti. Kol jį suradau, kol jis tėkštelėjo antspaudą – dokumentus į sostinę nuvežiau beveik paskutinę dieną. Tamsi graži mergiotė pasižiūrėjo į mano popierius ir sako: „Su jumis nori pasišnekėti Istorijos fakulteto prodekanas“. Pagalvojau, kad aš jau įstojau. Pasižiūrėjęs į popierius, prodekanas staiga paklausė: „Tavo liežuvis gerai pakabintas?“ Mane, 18-metį vaikiną iš kaimo, toks klausimas suglumino. Po šiokio tokio pašmaikštavimo, jis pasiūlė vykti studijuoti į tuometį Leningradą (dabar Sankt Peterburgą) arba Maskvą. Reikėjo rinktis: Leningrade – ekonomika, Maskvoje – filosofija. Paklausus, kuo galėsiu dirbti baigęs M.Lomonosovo universitetą, prodekanas nuramino: „Švarus darbas“. Tėvai bandė atkalbėti, apeliuodami, jog gyvenime nereikalinga filosofija, o daug geriau – ekonomika, tačiau numojo rankomis – daryk, kaip išmanai. O aš sumojau, kad 1980 m. Maskvoje vyks olimpinės žaidynės. Gal tai buvo mano gyvenimo klaida. Būčiau ekonomistas, o kas šiandien aš? Tik filosofas.

– Tai bent pasaulinio garso sporto žvaigždes matėte iš arti?

– Deja... Prieš olimpiadą ne tik valkatas surinko, bet ir mus. Išvežė į priemiestį – Elektrostalį. Čia mes, studentų būrys, varžybų metu statėme labai aukštą plytų degimo krosnį iš ryškiai geltonų plytų. Tiesa, vieną kartą nudardėjome į žaidynes. Pavaikščioję M.Kalinino prospektu nustebome: miestas – tuščias, milicininkai – gražūs, parduotuvėse – stebuklai: dešrų pridėta, nuo pepsikolos lūžta lentynos. O pinigų nėra.

Klaipėda geriau nei Šiauliai

– Kur nuvedė keliai grįžus iš Maskvos?

– Į uostamiestį, Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetą (ŠPI KF). Sistema tais laikais buvo gera. Studentams nereikėdavo sukti galvos, kur dirbs baigę aukštąją mokyklą. Valstybė už tave pasirūpindavo. Tai paskyrė mane dėstytojauti į ŠPI KF Visuomenės mokslų katedrą. Tiesa, iš pradžių buvo paskyrę į Šiaulius. Pagalvojęs, ko aš tame mieste nesu matęs, pasišoviau važiuoti į Klaipėdą. Teko net konfliktuoti, su ŠPI rektoriumi. Jis norėjo, kad likčiau, nes jam reikėjo jaunųjų marksistų. Prorektorius prigrasino atimti iš manęs diplomą. Sakau: „Ne jūs davėte, ne jūs ir atimsite“. Užsispyriau it velnias – tai išleido.

– Užsispyręs nuo mažens buvote?

– Nesu labai užsispyręs – nusileidžiu. Mausto mane šitame rektoriaus kabinete. Regis, jau priėmiau sprendimą – viskas, ateina kas nors, – na, tai gal padarome kitaip. Ir perkalba.

– O diktatoriaus gyslelę turite?

– Diktatorius esu, kai manęs paklauso. Tada jau moku būti diktatoriumi. Bet jei prieštarauja, tai mano šarvus pramuša. Apskritai universitete negali būti diktatoriumi. Tačiau ir per daug laviruoti negali – užsilaviruoji.

Po 18 metų – rektoriumi

– Universitetas – didelė įmonė ar gamykla?

– Labai didelė. Jei atkreiptumėte dėmesį, kiek mes mokame „Sodros“ mokesčių. Vien pas mus, pradedant sargu ir baigiant rektoriumi, – beveik 1400 darbo vietų. Be studentų. Mes patenkame į Lietuvos įmonių trisdešimtuką.

– 18 metų buvote prorektoriumi. Kaip ryžotės tapti Alma Mater galva?

– Visai nesiruošiau. Administracinis darbas buvo tiek pabodęs, kad jau buvau susiruošęs keliauti į katedrą. Mat kaip prorektorius nebegalėjau daugiau padaryti, nors mačiau, kad galima. Jei Vladas Žulkus būtų laimėjęs pirmuosius rinkimus, būčiau buvęs laimingas ir gal net nebelikęs toje komandoje. Mes vienas kitą suprasdavome, tačiau mūsų supratimai netapdavo kūnu. Kai jis nelaimėjo rinkimų ir paaiškėjo, kad metus vadovaus laikinai, supratau, kad reikia ką nors daryti.

– Rektorius turi būti universalus: ūkvedys, finansininkas ir studijų reikalų žinovas?

– Gal ne, tačiau dalyvauti minėtose srityse turi. Jei pats nedalyvausiu – galų nesuseksiu. Kuo skiriasi mano darbo stilius nuo ankstesniųjų rektorių? Jie labai susitelkdavo į mokslus ir studijas, o finansų, struktūros valdymą palikdavo nuošaly. Neva ne profesorių ar akademikų reikalas. Toks požiūris išderina pavaldinius. Jie vieną dieną pasijunta laisvesni, kitądien – dar labiau laisvesni. O kai reikia priimti sprendimą, klausia: kur tu žiūrėjai? Pasirodo, kad niekur nežiūrėjau, jais pasitikėjau. Dabar reguliariai renkamės. Kviečiu ne vien akademinius susirinkimus, bet ir susitinku su ūkvedžiais, bendrabučių darbuotojais. Klausau, ką jie kalba, ką siūlo daryti arba kas jiems nesiseka. O kas savaitę kviečiu didžiųjų administracinių padalinių vadovus. Ir klausiu: „Ką šią savaitę ruošiatės daryti?“ Kai pirmą kartą šitaip paklausiau, kelių direktorių akys lyg kačiukų mėnesienoje išsiplėtė: „Dirbsime“. Sakau: „Žinau, kad dirbsime, tačiau kaip?“ Kol aš išaiškinau, ką turi daryti buhalteris ir finansų direktorius – taip pat praėjo pusė metų.

– Kokie šiuolaikiniai Klaipėdos studentai?

– Jaunimas susiskirstęs į dvi kategorijas. Viena – geri, gabūs, talentingi, studijuoti norintys studentai. Tačiau jų – nedaug. Kita – masė. Normali, žiūrint iš gyvenimiškų pozicijų. Šios kategorijos jaunimas įsivaizduoja, kad aukštasis mokslas – masinis. Anot jų, mokslas turi būti lengvai prieinamas. Šiandien diplomą prilyginčiau automobiliui. Sovietmečiu aukštasis mokslas buvo, tiesa, ne „Volga“, bet „žiguliukas“. O šiandien diplomai – lyg tie automobiliai, zujantys po langais. Noriu automobilio – nusipirkau, noriu diplomo – pasėdėjau ir gavau. Tačiau pastebėjau, kad jaunimui reikia akademinės estetikos. Jie nori modernių auditorijų, laboratorijų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1958 m. rugpjūčio 11 d. Ignalinos rajone.

1981 m. baigė Maskvos M.Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetą.

1981–1987 m. dėstė Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete.

1987–1990 m. – Maskvos M.Lomonosovo universitete.

1991 m. įsidarbino Klaipėdos universiteto dėstytoju.

1993 m. tapo KU studijų prorektoriumi.

2011 m. KU taryba išrinko rektoriumi.

Vedęs. Žmona Valentina, dukterys Viktorija (31 m.) ir Jurgita (27 m.).