Vėžiu sirgusi klaipėdietė šį pasaulį paliko nekęsdama savo šalies. Moteris mirė kančiose, nes valdžiažmogiai neskyrė kompensuojamųjų vaistų, galinčių pagerinti gyvenimo kokybę, sumažinti skausmą. Argumentas – esą niekam nebus geriau, jei pacientė gyvens penkiomis savaitėmis ilgiau.

Mirė prieš mėnesį

Po kelių dienų ant klaipėdietės Liudmilos Sidorovos (pavardė pakeista, tikroji redakcijai žinoma – V.S.) kapo artimieji uždegs žvakutes, nes sukaks mėnuo nuo moters išėjimo į amžinybę. Šiemet ji būtų šventusi 54-ąjį gimtadienį.

Moteris mirė nuo krūties vėžio, kuris buvo diagnozuotas tuomet, kai įveikti šios ligos buvo nebeįmanoma.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus L.Sidorova praleido kentėdama skausmą, pykinimą, jausdama kitus itin nemalonius pojūčius, nes ir jos artimųjų, ir į pagalbą suskubusių kitų žmonių įsitikinimu, Valstybinė ligonių kasa pasielgė nežmoniškai.

Klaipėdos savivaldybės tarybos Asmens sveikatos priežiūros komisijos pirmininkė Natalja Istomina taip pat sulaukė L.Sidorovos pagalbos šauksmo.

„Ji sužinojo, kad tokia komisija yra ir man paskambino. Moteris papasakojo visą savo istoriją, paprašė pagalbos, tačiau, deja, nors parašiau kelis raštus valdiškoms įstaigoms, padėti niekuo negalėjau“, – apgailestavo N.Istomina.

Medikai L.Sidorovai paskyrė gydymą nuo vėžio vaistais, kuriuos kompensuoja valstybė. Tačiau jie esą buvo neveiksmingi – moteris geriau nepasijautė.

Išleido 10 tūkst. litų

Tuomet, N.Istominos teigimu, Klaipėdos universitetinės ligoninės medikų konsiliumas nustatė, kad pacientei reikia kitų vaistų ir kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą, kad jie būtų skirti, ir L.Sidorovai už juos nereikėtų mokėti.

„Keisčiausia tai, kad to vaisto, kurį skirti rekomendavo medikų konsiliumas, Valstybinė ligonių kasa nesutiko kompensuoti, o vėl siūlė pirmąjį variantą, nors tie medikamentai pacientei buvo neveiksmingi. Toks sprendimas nesuprantamas, nes abiejų vaistų kaina yra tokia pati“, – stebėjosi Klaipėdos miesto tarybos narė N.Istomina.

Neapsikentusi dėl tokios neteisybės, L.Sidorova nusprendė pati susimokėti už vieną vaistų kursą. Tai kainavo apie 10 tūkst. litų, moteris išleido visas santaupas.

„Ji pinigų tiesiog nebeturėjo, todėl parašė prašymą Valstybinei ligonių kasai, kad jai padedantys vaistai būtų kompensuojami. Atsakymas šokiravo ne tik ją, bet ir mane. Parašyta, kad atlikti kažkokie moksliniai tyrimai, kuriais nustatyta, kad jei vėžiu sergantis pacientas vartos prašomus vaistus, tai gyvens keliomis savaitėmis ilgiau nei tuomet, jei tokių vaistų negaus. Esmė tokia – kas jums iš to, kad gyvensite penkiomis savaitėmis ilgiau“, – nežmogišku elgesiu piktinosi N.Istomina.

Rekomendavo nesikišti

Politikė teigė, kad L.Sidorovos situaciją išsamiai aptarė Klaipėdos savivaldybės tarybos Asmens sveikatos priežiūros komisija.

„Tiesiog nesupratome, kaip gali būti, kad ir medikų konsiliumas nustato, kad pacientei reikia būtent to vaisto, prašymą jį skirti rašo ir gydytojai, ir pati ligonė, o Valstybinės ligonių kasos sudaryta komisija ima ir paprastai nusprendžia vaisto neskirti, nes kitas esą geresnis“, – sveikatos apsaugos sistemos juoduliais piktinosi N.Istomina.

Asmens sveikatos priežiūros komisijos nariai vieningai nutarė, kad jos vardu taip pat reikia rašyti kreipimąsi į Valstybinę ligonių kasą.

„Tiesą sakant, parašiau net du raštus, nes į pirmąjį nesureagavo, tai antruoju klausiau, kodėl nesulaukiu atsakymo. Tada jį gavau. Atsakymas buvo lakoniškas, kad nuspręsta vaisto neskirti ir ne mūsų kompetencija kreiptis į Valstybinę ligonių kasą“, – teigė pašnekovė.

Jautėsi lyg sizifai

Uostamiesčio ligoninės, kurioje buvo gydoma L.Sidorova, medikai patvirtino, kad ne kartą kreipėsi į Valstybinę ligonių kasą dėl atitinkamų vaistų kompensavimo. Tačiau kelis kartus atsakymas buvo neigiamas.

„Mūsų darbas buvo lyg Sizifo – prašydavome, prašydavome, o prašymus vis atmesdavo. Tiesiog tvarka – tie vaistai buvo kompensuojami kita vėžio forma sergantiems pacientams“, – aiškino gydytojai.

Anot N.Istominos, L.Sidorovos istorija tik parodo, kad Lietuvoje valdžia viena kalba, o visai ką kitą daro.

„Juk viešai deklaruojama, kad kone visi vaistai nuo vėžio pas mus yra kompensuojami. Tačiau akivaizdu, kad tai melas. Man taip buvo gaila tos moters, kuri ašarodama pasakojo, kad be šių vaistų negali gyventi, o pinigų jiems nusipirkti nebeturi. Jai ir kojas skaudėjo, ji sunkai vaikščiojo, kentė nuolatinį pykinimą. Nesuprantama, kaip galima žmones palikti likimo valioje, skausme ir neviltyje. Jei gavusi vaistų L.Sidorova būtų gyvenusi penkiomis savaitėmis ilgiau, juk tai būtų labai daug reiškę ir jai pačiai, ir jos artimiesiems“, – susijaudinusi kalbėjo N.Istomina.

Serga itin reta liga

Tai, kaip Lietuvoje sunku ar net neįmanoma gauti gyvybiškai būtinų kompensuojamųjų vaistų, puikiai žino ir gargždiškė Ramunė Šliuožaitė.

Ji jau beveik dvejus metus kovoja, kad jos dešimtmetės dukros Marijos gyvybei būtinus vaistus kompensuotų valstybė.

Mergaitė serga itin reta genetine medžiagų apykaitos liga – VI tipo mukopolisacharidoze. Liga pasireiškia tuo, kad gimęs sveikas vaikas, augdamas be organizmui būtino fermento enzimo, pasmerkiamas lėtai fizinei degradacijai: ilgainiui pažeidžiami kaulai, sąnariai, sutrinka visų svarbiausių vidaus organų veikla.

Tokios ligos gydymui būtina pakaitinė fermentų terapija – nuolat leidžiami tam tikri vaistai, kurie Lietuvoje nėra įregistruoti, tad ir nekompensuojami.

„Valdininkai aiškino, kad vaistai labai brangūs – esą gydyti Mariją per metus mokesčių mokėtojams kainuotų milijoną litų. Tačiau įvardijama tokia kaina nėra pagrįsta, nes su vaistų gamintojais dar niekas nesėdo prie derybų stalo ir nebandė sumažinti kainos, o tik įvardijama tokia, kuri yra aukščiausia Europoje“, – teigė R.Šliuožaitė.

Klerkai suka uodegą

Norėdama išgelbėti dukrą ji pati susirado privačią farmacijos kompaniją, kuri gamina mergaitei reikalingus vaistus.

Kompanija sutiko kol kas mergaitei vaistų skirti nemokamai.

„Turbūt daugelis prisimena, kaip valdininkai žadėjo, kad jei tik vaistai mano mergaitei padės, jie tikrai bus kompensuojami“, – priminė R.Šliuožaitė.

Prie lovos prikaustyta Marija anksčiau vos sugebėdavo atsimerkti. O dabar ji jau vaikšto, skaito, rašo, namie ją lanko mokytoja, o po dviejų mėnesių mergaitė vėl grįš į mokyklą.

„Vaistų poveikis yra akivaizdus, tačiau valdininkai vėl ėmė sukti uodegą. Esą nėra nustatyta jokių kriterijų, kaip būtų galima įvertinti, ar mergaitės būklė vartojant vaistus pagerėjo. Kokių kriterijų dar reikia, jei Marija anksčiau gulėjo kaip pliauska, o dabar yra normali mergaitė?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

Ji tvirtino, jog Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinės ligonių kasos valdininkams ne kartą siūliusi, kad Marijai būtini vaistai iš valstybės biudžeto nebūtų kompensuojami 100 proc.

„Viskas yra derybų klausimas, valstybei nebūtina prisiimti visų išlaidų. Vaistų gamintojai yra pasirengę patys skirti dalį vaistams reikalingos sumos, aš taip pat ieškočiau galimybių prisidėti. Viską galima išspręsti, reikia tik valdžios geranoriškumo“, – įsitikinusi R.Šliuožaitė.

Ji vis dar nepraranda vilties, kad Marijai reikalingi vaistai vis tiek bus kompensuojami.

„Rankų tikrai neketinu nuleisti, nes matau, kaip vartojant vaistus gerėja mano dukters sveikata“, – ryžtingai buvo nusiteikusi už savo mažylės gyvybę kovojanti gargždiškė.