Kam uostui gamykla?

Pradžioje norėjusi pastatyti vandenilio gamyklą Klaipėdoje, Nemuno gatvėje 8A, vietoje buvusio dispečerinės bokšto, dabar Uosto direkcija pristato, kad toks objektas gali būti Nemuno g. 40 – buvusio žvejų kolūkio „Baltija“, o pastaruoju metu – Uosto direkcijos bazės teritorijoje.

Galbūt tokią transformaciją lemia Klaipėdos bendruomenių pastebėjimas, kad Nemuno g. 8A yra gerokai arčiau gyvenamųjų namų, įskaitant viešbutį „Aurora“, nei Nemuno g. 40. Nuo Nemuno g. 8A artimiausi gyvenamieji namai būtų už 240 ar 280 metrų, o Nemuno g. 40 – maždaug už vieno kilometro.

Pristatant Klaipėdos uosto vandenilio gamyklą teigta apie saugią, iki 35 metrų vandenilio pildymo stoties, iki 1 tūkst. kilogramų apsaugos zoną. Neva tokia esanti Nyderlandų visuomenės sveikatos centro ir aplinkosaugos instituto rizikos vertinimo nuostata.

Tokia zona neva tiktų ir vandenilio gamyklai Klaipėdos uoste, nes joje per parą gamins iki 500 kilogramų vandenilio kuro.

Klaipėdiečiams pagrįstai kyla klausimų, kam jūrų uosto teritorijoje iš viso statyti tokią gamyklą, jei uostas gali gauti nemenkų pajamų iš krovos? Lietuvoje yra daugybė nuošalesnių vietų statyti tokioms gamykloms. Jų būtų ir aplink Klaipėdą. Numatyta, kad prie gamyklos uoste galėtų privažiuoti autobusai ir kitas sunkusis transportas prisipilti aplinkai draugiškų degalų. Vėl kyla klausimas, kam į uosto zoną papildomai varyti sunkųjį transportą, kuris ir taip dėl uosto veiklos dusina Klaipėdos miestą?

Ateitis: vandenilio degalinės kol kas yra labiau vaizduotės nei realybės vaisius. / „Infrastrukcturenews.com“ nuotr.

Neatsakingi už gamybą

Šiuo metu yra rengiamasi tvirtinti vandenilio plėtros Lietuvoje 2024–2050 m. gairių įgyvendinimo planą.

Šiame plane nei Susisiekimo ministerija, nei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija neminimos kaip institucijos, atsakingos už vandenilio gamybos plėtrą Lietuvoje. Tai gali reikšti, kad Uosto direkcija savo iniciatyva Klaipėdos uoste nori sukurti vandenilio „fabrikėlį“.

Vadinamojo žaliojo vandenilio gamybą yra įpareigotos vystyti Lietuvos energetikos ministerija, Lietuvos energetikos agentūra, bendrovė „Epso-G“. Nei Susisiekimo ministerija, nei Uosto direkcija netgi neminimos kaip vandenilio gamybos skatinimo procese dalyvaujantys subjektai.

Tarp kitų Susisiekimo ministerija minima kaip pirmojo Lietuvoje vandenilio slėnio kūrėja. Susisiekimo ministerija ir jai pavaldi Uosto direkcija, Vidaus vandens kelių sistema, geležinkeliai minimi kaip institucijos, kurios skatintų vandenilio panaudojimą transporto sektoriuje.

Tai reikštų, kad Klaipėdos uoste turėtų atsirasti vandeniliu varomi pagalbiniai laivai. Tokių laivų uoste gal 10, bet tikrai ne daugiau kaip 20 vienetų. Specialiai jiems aprūpinti vandeniliu statyti gamyklą būtų pernelyg didelė prabanga.

Vandenilį kaip kurą naudotų ir vidaus vandenų laivai. Nors Lietuvoje kol kas vidaus laivai didesnio panaudojimo nėra pasiekę.

Numatyta, kad vandenilį kaip kurą naudotų ir geležinkeliai, nors dėl nutraukto krovinių tranzito iš Rytų jiems kol kas yra itin sunki ekonominė būklė ir yra dotuojami iš valstybės.

Susisiekimo ministerija ir jai pavaldi Uosto direkcija, Vidaus vandens kelių sistema, geležinkeliai minimi kaip institucijos, kurios skatintų vandenilio panaudojimą transporto sektoriuje, bet ne gamybą.

Dėstoma ir apie tvariųjų, suprask, vandenilio, aviacinių degalų naudojimą oro transporte, nors į Lietuvos oro uostus neskraido nė vienas mūsų šalies „vėliavos“ arba kompanijos lėktuvas.

Bėgimas pirma traukinio

Stebina Susisiekimo ministerijai priskirta vandenilio plėtros gairių priemonė skatinti įsigyti sunkiasvorių ir lengvųjų automobilių.

Tuo pat metu Susisiekimo ministerija pristatė sunkiojo transporto elektros įkrovimo aikštelių plėtros planą. Tokias aikšteles numatyta įrengti prie pagrindinių Lietuvos magistralinių kelių.

Lietuvos vežėjai beveik neperka elektra varomų sunkvežimių, nes jų nuvažiavimo atstumas nesiekia ir 500 kilometrų. Pirmenybė teikiama iki 1 000–1 200 kilometrų (priklausomai nuo vežamo krovinio) galintiems nuvažiuoti suskystintosiomis gamtinėmis dujomis (SGD, angliškai LNG) varomiems sunkvežimiams. Problema ta, kad Lietuvoje stokojama užpildymo dujomis punktų. Valdžia neskatina jų steigti, nors Lietuvos ekonomikai tai būtų itin naudinga, juo labiau kad Klaipėdos uoste yra LNG terminalas.

Šiuo metu Lietuvoje nėra nė vieno vandeniliu varomo sunkvežimio ir neaišku, kada bus. Šie automobiliai neskuba ateiti ir į kitas Vakarų Europos šalis. Tam yra priežasčių – pačios mašinos būtų gerokai brangesnės, o vandenilio kuro kaina nuo LNG gali skirtis kartais. Dėl karo Ukrainoje, sumažėjusių prekybos apimčių, ypač Lietuvoje, nes ji neteko Rytų šalių rinkų, vežėjai laikosi sunkiai.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvos valdžia su vandenilio „pelenės“ pasaka, kuri nebuvo numatyta Lietuvos energetikos strategijoje ir ištraukta lyg iš užpečkio, nori bėgti pirma traukinio. Kai kuriose su vandeniliu susijusiose srityse Lietuva savo gairėse iškelia „konkurencinį pranašumą prieš užsienio valstybes“.

Kai taip stipriai mušamasi į krūtinę, šiuo atveju dėl vandenilio, gali susidaryti įspūdis apie nepamatuotai didelį ir kai kurių žmonių asmeninį interesą. Juo labiau kad, kaip aiškėja, valdžioje esantys ir, kaip atrodė, patys tyriausieji paslysta ant kokio nors kvietimo nuskristi į Dubajų. Kai kuria prasme tai vėlgi graži pelenės pasaka, tik su ne itin patrauklia pabaiga.