Į šiuos ir daugybę kitų klausimų rimtai ir juokais ketvirtadienį vakare atėjusiems į Laikrodžių muziejų atsakė Priekulės kultūros centro folkloro ansamblio "Vėlingis" nariai.

Vietovardžių metams skirtas vakaras buvo jaukus, nepaisant negausaus žiūrovų būrio. XXI a. žmonėms daugybė Klaipėdos krašto vandenvardžių ir kaimų pavadinimų mažai ką reiškia. Kai kurie jų yra tapę uostamiesčio gatvių pavadinimais.

Senieji vietovardžiai byloja apie čia gyvenusių žmonių būdą, amatus, pragyvenimo šaltinį ir vietos geografines ypatybes. Dažnai jie primena mįslę, reikalaujančią pasukti galvą.

Laikrodžių muziejaus salėje skambėjo dainos, kuriose minimi ne tik Lietuvos vietovardžiai. Susirinkusieji turėjo progą pamatyti kalvio iš Vilkyčių Dariaus Viliaus sukurtą filmą apie kapinaites, kurios šiame krašte neretai yra vienintelės išsaugojusios senųjų gyvenviečių vardus.

Vilkų Kampe gyvenantis mokytojas ir privataus muziejaus įkūrėjas Mindaugas Nogaitis pasakojo apie savo kaimą ir jo vardo kilmės versijas.

Ne kiekvienas vakaro dalyvis žinojo, kad itin dažnai pasitaikantis vilko vardas Mažosios Lietuvos vietovardžiuose ne visada signalizuoja apie šių miško plėšrūnų gausą šiame krašte. Kur kas dažniau jie byloja apie čia prieš daug metų kirstus ir iki didesnių vandens telkinių vilktus medžius.

Vietovardžiai būtų ne tokie įdomūs be žmonių, kurie gyveno tose gyvenvietėse. "Vėlingio" nariai dalijosi savo patirtimi. Vienų proseneliai savo palikuonims paliko pasakojimų, kiti patys yra įsikūrę šį kraštą priverstų apleisti senųjų gyventojų sodybose.

Visa tai yra gyva istorija, ja domėtis ir puoselėti yra ne tik įdomu, bet ir svarbu.