Vandens transporto specialistai analizuos, kaip atgaivinti kažkada Baltijos ir Juodąją jūrą jungusią vandens transporto magistralę E-40 nuo Lenkijos Gdansko iki Ukrainos Chersono miesto.

Tyrinės vandens magistralę

Vandens transporto maršrutą sieks atgaivinti Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos įvairios žinybos.

Sukurtas vandens transporto magistralės E-40 gaivinimo konsorciumas. Į jį įeina Baltarusijos nacionalinė mokslų akademija, Gdansko jūrų institutas, Vokietijos pervežimų ir logistikos ekonomikos institutas, Vokietijoje esanti Europos ir Ukrainos verslo ir inovacijų agentūrą, Ukrainos valstybės įmonė „Černomorniiprojekt“.

Vandens transporto magistralės E-40 gaivinimo projektams parengti paramą skyrė ES. Šio mėnesio pabaigoje konsorciumas planuoja parengti detalų E-40 magistralės gaivinimo planą.

Sausio pabaigoje buvo pasirašytas kontraktas dėl šio vandens maršruto išsamaus tyrinėjimo.

Linijos atkūrimu ypač suinteresuota Baltarusijos valstybinė įmonė „Dneprovsko–Bugos vandens kelias“, kuri ir užsakė tyrimus.   

Plauks per atominę zoną

Baltijos ir Juodąją jūras sujungsianti vandens magistralė nėra kokia nors utopinė idėja. Tiek Lenkijos Vysla, tiek Ukrainos Dniepras yra laivybai naudojamos upės.

Mažiau tam tikslui naudojama Baltarusijos Bresto ir Gomelio sritimis bei Ukrainos Volynės, Rovnensko ir Kijevo sritimis tekanti Pripetės upė.

Iš 775 km šios upės laivybai tinka 591 km ilgio ruožas. Tai ir yra ta dalis nuo Bresto iki Kijevo. Prie šios upės yra Mozyris, kur veikia viena didžiausių Baltarusijos naftos produktų gamyklų.

Bet prie Pripetės yra ir liūdnai pagarsėjęs Černobylis, Pripetė – po atominės elektrinės avarijos likę tušti miestai. Manoma, kad ši upė dar vis dar yra užteršta radioaktyviomis atliekomis.

Pripetė – vienas didžiausių Dniepro intakų. Nuo jos ir kitų šalia nesančių intakų Dniepras išplatėja iki 700 metrų, o gylis jame pasiekia iki 8 metrų.

E-40 magistralėje problemiška yra Vakarinė Bugos upė, kuria turėtų driektis maršrutas. Ši 772 km ilgio upė išteka iš Ukrainos Vakarų ir per Baltarusiją, Lenkiją prie Varšuvos įteka į Narevo upę šalia Vislos.

Bent šiuo metu laivai negalėtų praplaukti Vakarinės Bugos dalimi tarp Varšuvos ir Bresto. Statyti šiame ruože hidrotechninius įrenginius būtų sudėtinga, nes nemaža dalis Vakarinės Bugos patenka į „Natūra2000“ saugomas teritorijas. Taip pat prie Bresto pastatyta vandens kelią uždaranti hidroelektrinė.

Atgimtų istorinis kanalas

Jei pavyktų pagilinti ir pastatyti būtinus hidrotechninius įrenginius Vakarinėje Bugoje, aplenkti elektrinę ties Brestu ir išspręsti Pripetės užteršimo radionuklidais problemas Europoje atsivertų naujas patrauklus maždaug 2 tūkst. kilometrų krovininės laivybos vandens maršrutas.

Dar reikės įvertinti ir tai, kad šiuolaikinei laivybai nebetinkamas yra Vakarinę Bugą ir Pripetę jungiantis 196 kilometrų ilgio kanalas. 58 kilometrai jo driekiasi Pinos, o 64 – Muchoveco upėmis. Vadinamasis Dneprovsko–Bugos kanalas buvo įrengtas nuo 1775 iki 1783 metų.

Tarybiniais laikais jis buvo prižiūrimas ir naudojamas laivybai. Juo į tuometę Vokietijos Demokratinę Respubliką per Lenkiją būdavo gabenama geležies rūda. Dar 1991 metais juo gabenta per 7 mln. tonų krovinių.

Pastaraisiais metais kanalo reikšmė sumažėjo. 2008-aisiais juo gabenta 1,4 mln. tonų krovinių. Šiuo metu kanalas yra rekonstruotas. Jis pristatomas internetinėje svetainėje „Dneprobug.by“.

Atstačius laivybos liniją nuo Gdansko iki Ukrainos Chersono, ja per metus planuojama gabenti iki 4 mln. tonų krovinių.

Tai žymiai pagerintų prakybą tarp Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Kanalas taptų savotišku konkurentu dabar Baltijos ir Juodąją jūras jungiančiai geležinkelio linijai „Vikingas“. Krovinių plukdymas upėmis ir kanalu būtų pigesnis nei gabenti geležinkeliais.

Klausimas tik, kada E-40 linija bus atkurta. Ekspertai į klausimus, ar tikslinga atkurti šią liniją ir kiek tai kainuotų, atsakys iki šių metų pabaigos.