„Nesėdėkite, važiuokite namo. Jūsų vaikui liko gyventi kelios valandos“, – šie gydytojo žodžiai motinai smogė labiau nei prieš kelerius metus išgirsta sūnaus diagnozė – vėžys.

Plakatuose – vaikų vardai

Sekmadienį keli tūkstančiai bėgikų pasipils į uostamiesčio gatves. Jubiliejinė paramos akcija „Vilties bėgimas“ nuo ankstesniųjų skirsis tuo, kad bus bėgama už konkrečius sergančius žmones.

Plakatuose bus parašyti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų vardai. Vienas jų – trylikametis Dominykas.

Berniukui prieš kelerius metus buvo nustatyti piktybiniai galvos smegenų augliai.

Dominyko mama Sandra Rumbutienė abejoja, ar pajėgs su sūnumi nuvažiuoti į Klaipėdą ir savo akimis pamatyti, kaip bendraamžiai bėgs su plakatuose užrašytu jo vardu.

Berniukas prieš gerą savaitę įprastą kartą grįžo iš ligoninės. Šiuo metu jis nevaikšto ir beveik nekalba.

„Sustiprėk, sustiprėk“, – glostydama jaunėlio sūnaus galvą ragino S.Rumbutienė.

Nustebino keistas elgesys

Skaičius „10“ Rumbučių šeimai sukelia liūdnus prisiminimus. Sandra prisiminė, kaip 2010 metais, kovo 10 dieną iš mokyklos grįžęs sūnus atrodė keistai, lyg būtų apkvaitęs.

Į klausimą berniukas atsakydavo pavėluotai arba „ne į temą“. Motinai net toptelėjo negera mintis, kad gal jaunėlis pabandė kvaišalų.

Iki tol Dominykas buvo judrus vaikas, gerai mokėsi. Klasėje jam geriausiai sekėsi rašyti rašinius. Vienintelis dalykas, kuris nepatiko, – anglų kalba.

Vakare žiūrint televizorių vaiko sveikata pradėjo akivaizdžiai blogėti. Kai po valandos atvažiavo greitoji pagalba, berniukas jau buvo apalpęs.

Dominykas atsidūrė Klaipėdos vaikų ligoninės Reanimacijos skyriuje.

Po diagnozės – šokas

S.Rumbutienė iki šiol negali ramiai prisiminti tos dienos įvykių. Pirmą kartą sūnų užklupę traukuliai truko visą valandą. Negalėjusią ramiai į tai žiūrėti motiną gydytojai išprašė už durų.

Atlikus tyrimus, sūnus greitąja buvo išvežtas į Kauną. Gydytojai įtarė galvos auglį. Motina guodėsi, kad, atsileidus smegenų tinimui, diagnozė pasikeis.

Kai po ligoninėje praleistos savaitės Dominyką iš Neurochirurgijos skyriaus perkėlė į Onkohematologijos, Sandra sustingusi ant kėdės prasėdėjo gerą valandą.

Berniukui diagnozuota II laipsnio astrocitoma – piktybinis smegenų auglys. Jų buvo du – vienas dviejų centimetrų, kitas – dvigubai didesnis.

Daugiau kaip mėnesį Dominykui taikytas spindulinis gydymas, radioterapija. S.Rumbutienė sakė, jog tuomet sūnaus savijauta buvo stabili, pasikartodavo tik epilepsijos priepuoliai.

Nuojauta pasitvirtino

Grįžęs iš ligoninės Dominykas beveik metus praleido namuose. Tačiau 2011-ųjų pradžioje mama pastebėjo, kad sūnaus būklė vėl blogėja. Lyg tyčia net tris kartus dėl neaiškių priežasčių buvo atidėtas branduolinio magnetinio rezonanso tyrimas.

Kovo 10-ąją, praėjus metams nuo ligos pradžios, sūnus vėl atsidūrė ligoninėje Kaune. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad motinos nuojauta neapgavo – navikai vėl pradėjo augti.

Pernykštė Dominyko vasara buvo paaukota chemoterapijai. Iš pradžių vėžys aprimo, bet paskui vėl įsisiautėjo. Rudenį S.Rumbutienė sužinojo, kad atsinaujinęs vėžys tapo dar piktesnis.

Nuo praėjusių metų pavasario iki šio mama su sūnumi praleido ligoninėje. Namo buvo grįžę vos porai savaičių. Šiuo metu Dominykui skiriamas tik paliatyvus gydymas. Jis priklauso sunkiems ligoniams.

„Ką sako daktarai? Nieko. Dabar jau viskas. Lieka gyventi ir laukti. Stebuklo... arba kol sūnus išeis iš šio pasaulio“, – atsidūsta mama.

Nejaukią tylą užpildo už lango girdimas paukščių čiulbėjimas parke.

Saldumynų vengia

Sandra pastebi, kad pirmoji chemoterapijos procedūra sūnų gerokai pakeitė – judrus, vietoje nenustygstantis berniukas tapo apatiškas, mieguistas. Nespėjus atsigauti jam tekdavo vis nauja chemijos dozė.

Motina dėkoja Dievui, kad vaiko nekamuoja stiprūs skausmai. Ištarusi šiuos žodžius ji sukrunta ieškoti, kad galėtų pabelsti.

Tryliktąjį gimtadienį Dominykas sutiko ligoninėje. Tad torto simboliškai paragavo, nors mama neslepia – saldumynų duoda skaudančia širdimi, nes taip esą pamaitinamos piktosios vėžio ląstelės.

„Sūnus buvo saldžiamėgis. Saldainių nori net sirgdamas. Anksčiau su broliu stiklainiuko uogienės nepasidalydavo – su broliu vienas kito kąsnius skaičiuodavo“, – pirmą kartą per visą pokalbį šypteli 41 metų moteris.

Susirgus Dominykui teko atsisakyti cukraus, saldumynų, konditerijos gaminių. Jam patariama valgyti virtą ir troškintą maistą.

S.Rumbutienė neslepia, jog nuėjus į parduotuvę sunku rasti tinkamų produktų. Ji ten užbėga paskubomis, kol seneliai ar vyresnysis sūnus prižiūri Dominyką.

„Seniai buvau kur išėjusi. Neprisimenu, kada ramiai galėjau pasivaikščioti. Kitąsyk taip norėtųsi pabūti tarp mamų, patyrusių tą patį. Atrodo, ir lengviau pasidarytų“, – susimąsto moteris.

Nesulaukia pagalbos

Sandros tėvai – vieninteliai, kurie jai padeda. Buvęs sutuoktinis – nežinia kur dingęs – nei rašo, nei skambina. Skirtingais keliais jie pasuko prieš ketverius metus, dar prieš sūnaus ligą.

Klaipėdos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius žadėjo skirti socialinį darbuotoją, kuris kelioms valandoms Sandrą išleistų iš namų.

Tačiau valdininkai teisinasi iki šiol nerandantys, kas galėtų tai padaryti, – šeima gyvena Klaipėdos priemiestyje.

Todėl moteris priversta gyventi tarp keturių sienų. Sergantį išstypusį sūnų į lauką išneša atvykęs 17 metų sūnus, kuris šiuo metu gyvena su seneliais. Mama pripažįsta, kad Dominykas ir nesiveržia į lauką.

S.Rumbutienė svajoja apie specialų vežimėlį, į kurį pusiau gulomis pasodinusi sūnų galėtų išvežti į lauką ar bent į kitą kambarį. Visos Dominyko dienos slenka sunkiam ligoniui nepritaikytoje lovoje. Tad suėmus iš pažastų ir bandant pakelti, sūnus skausmingai reaguoja.

Sandra kreipėsi į atsakingas įstaigas, tikėdamasi gauti specialią lovą. Iš visur išgirdusi neigiamus atsakymus, net buvo pasiryžusi ją nuomotis iš privačios įstaigos.

Tačiau apskaičiavusi, kad už elektrinės lovos su pultu nuomą per mėnesį jai tektų atseikėti 500 litų, šios minties atsisakė. Nors mylimam vaikui nieko negaila, tačiau nedrąsu atiduoti trečdalį pajamų vien už lovą.

Trijų asmenų šeima per mėnesį turi išgyventi iš 1 485 litų.

„Po skyrybų galvojau, kad bus geriau. Porą metų gyvenome ramiai. Atsitiko dar baisiau. Taip, matyt, Dievo skirta. Toks jo planas. Esu stipri? Ta stiprybė – iš dangaus“, – ramiai pasakojo moteris.

Užgavo gydytojo žodžiai

Prieš savaitę motina su Dominyku grįžo namo iš Klaipėdos vaikų ligoninės. Kelioms dienoms pažvalėjęs berniukas dabar vėl beveik visą dieną pramiega.

Prieš atsiduriant uostamiesčio ligoninėje, mama su sūnumi turėjo važiuoti į Kauno klinikas. Bet likus porai dienų iki kelionės atsidūrė reanimacijos skyriuje.

S.Rumbutienei skaudžiausia, kad ją apšaukė tą naktį budėjęs gydytojas.

„Paklausė, ko atvažiavau. Šaukė, kad tokie vaikai miršta arba namuose, arba onkologiniame. Dar nėra buvę, kad man šitaip pasakytų“, – nuoskaudos neslėpė moteris.

Gydytojas jai pareiškęs, kad vaikas gal ir išgyvens porą valandų. Tad pasiūlė jai važiuoti namo, neleido budėti prie sūnaus lovos.

Motina ligoninės koridoriuje prasėdėjo visą naktį.

„Pati žinau, kad gali būti visaip. Bet kai taip pasako daktaras – dvigubai skaudžiau“, – pridūrė ji.

Neprisimena savo sapnų

Nuo pernai Dominykui sunku kalbėti. Kartais jis pasako kelis žodžius. Mama pastebi, kad sūnui labiau patinka klausyti kitų.

Svečiai į Rumbučių namus neužsuka. Tik brolis Benediktas tapo kaip šeimos narys. Jis ir pranešė, kad per „Vilties bėgimą“ bendraamžiai bėgs už Dominyką. Mama neabejoja, jog sūnus širdyje džiaugiasi, nors emocijų gal ir neparodo.

„Dabar Dominykas nieko nenori. Liūdnas jis. Nieko nekalba, tik atsako į klausimą, net savo sapnų neprisimena. Nuo rudens toks“, – šiuos žodžius moteris palydi atodūsiu.

S.Rumbutienė spėja, kad būtent tuomet sūnus pradėjo pasiduoti ligai. Ji pastebi, kad kiti vaikai net sirgdami ko nors nori, svajoja, o jos berniukas po ligos tik dar labiau užsisklendė.

„Ar tikiu stebuklu? Kartais tikiu...“ – išlydėdama pro duris tarstelėjo Dominyko mama.