Atplėšti nuo savo namų ir ištremti į amžinojo įšalo žemę. Nesuskaičiuojami praradimai ir kapai, neišmatuojamas siaubas ir kančios. Ne mažesnį siaubą išgyveno ir tūkstančiai lietuvių, kurie bėgdami nuo tokios lemties tapo tremtiniais savo pačių žemėje. Nemažai jų prieglobstį nuo sovietinės valdžios persekiojimų surado Klaipėdoje.

Mistinis apsireiškimas

Klaipėdietis aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Paukštė tremties išvengė tik dėl apdairios mamos, kuri gelbėdama savo vaikus nuo Sibiro išslapstė juos atokiuose kaimuose pas gimines.

O grėsmė buvo labai reali – Jonas Paukštė, Vytauto tėvas, tarpukario Lietuvoje vadovavo Alantos valsčiaus policijos nuovadai. Sovietų supratimu tai buvo priešas, dirbęs ginkluotose struktūrose.

Uniformuoto tėvo veidas jau seniai buvo išblukęs iš V.Paukštės atminties, o jos atgaivinti bent nuotraukos vaizdu buvo neįmanoma. Saugumo sumetimais mama tuomet sunaikino visas nuotraukas.

Ir štai stebuklas. Prieš pat Gedulo ir vilties dieną V.Paukštė iš visai nepažįstamo žmogaus sulaukė dovanos – lig šiol nematytos sovietų lageryje pražuvusio tėvo fotografijos, darytos 1928 metais.

Nuotraukoje Alantos valsčiaus tarybos nariai, tarp kurių – ir uniformuotas policijos pareigūnas J.Paukštė.

„Šita nuotrauka man sumaišė visą protą, juk nė vienos tokios tėvo fotografijos neturėjau“, – susijaudinęs apie netikėtą laišką pasakojo V.Paukštė.

Vilnietis Gintautas Šeikis sudarinėja monografiją apie Alantos miestelį. Jame prieš karą kurį laiką gyveno V.Paukštės šeima. Knygos autorius, padaręs nuotraukos kopiją, atsiuntė ją į Klaipėdą aktoriui.

Virto liaudies priešu

Ši kaip niekada atgaivino patirtus išgyvenimus.

Tada aktoriaus tėvų šeima jau gyveno Anykščiuose. J.Paukštė, kaip Lietuvos savanoris, buvo gavęs kelis hektarus žemės, po to dar nusipirko pats, pasistatė namus.

„1944 metais, kai grįžo frontas ir vėl nubildėjo, prasidėjo motinos tardymai. Vienas, po to – kitas. Į Molėtus vežė. Po tų tardymų jai pažeidė klausą, trūko ausų būgneliai“, – pasakojo V.Paukštė.

Buvo akivaizdu, kad reikia dingti iš namų, kitos išeities nėra, teigė aktorius. Saugumiečiai ieškojo tėvo. Jis tada slapstėsi. Iš pradžių netoli namų.

Pasirodo, dar 1941 m. mus buvo pasiruošę išvežti, bet kaimynė įspėjo", – prisiminė V.Paukštė.

V.Paukštės mama liepė slėptis tik tėvui, nes niekas negalvojo, kad bolševikai nuskriaus vaikus. Jis išėjo į mišką, ąžuolyne už upės sėdėjo ir stebėjo, kas vyksta jo sodyboje.

„Atvažiavo saugumiečiai. O kaimynas, kuris nuomojo tėvo žemę, toks rusas Semionas, sakė šį rytą jį matęs. Mama atkakliai tvirtino, kad nežino, kur jis. Tai jau buvo signalas, po to prasidėjo tardymai. Tapo aišku – namuose nebesaugu. Niekas netikėjo, kad nekaltuosius – žmonas, vaikus gali liesti, o jie viską rovė su šaknimis. Netikėjome, kad bolševizmas toks baisus“, – pokario išgyvenimus prisiminė V.Paukštė.

Atsisveikinimas su tėvu

Kai V.Paukštės tėvui netoli namų tapo pavojinga, jis nusprendė važiuoti į Vilnių, pasislėpti didesniame mieste, šeimą surinko atsisveikinti.

„Prisimenu, tėvas susikvietė mus visus į kaimyno pirtį naktį. Ten jis su mumis atsisveikino. Aš dar buvau mažas. Broliui prisakė saugoti šeimą ir išvyko“, – pasakojo V.Paukštė.

Tai buvo paskutinis kartas, kai šeima jį matė, nors žinojo, kad jis darbavosi hipodrome prie Vilniaus.

Aktoriaus tėvas buvo labai religingas, į bažnyčią eidavo kiekvieną sekmadienį, ten kažkas jį pamatė, parodė pirštu. Jį suėmė ir nuteisė 25 metams už tai, kad savo šalyje dirbo policininku.

„Išvežė į lagerį Komių Respublikoje, ten jis po dvejų metų baigė savo žemišką kelionę. O vaikai slapstydamiesi išsigelbėjo“, – teigė aktorius.

Sumaitota vaikystė

V.Paukštės mama tada jį nuvežė į savo tėviškę, į Ginučius už Ignalinos, prie ežero. Kitoje jo pusėje buvo tėvo gimtinė, po to Vytautas persikėlė tenai. Jam buvo 10 metų. Mama irgi kažkur slapstėsi ir kaip galėdama lankė savo jaunėlį.

„Tuo metu buvo nuostata, kad mokslas būtinas, be jo – niekur. O aš dvejus metus ganiau karves. Mačiau, kaip kiti vaikai eina į mokyklą. Ašarodavau, kad negaliu mokytis“, – prisiminė V.Paukštė.

Pagelbėjo tokia Marchertaitė, buvusi kaimynė ir sesers draugė. 1947 metais ji dirbo Švietimo ministerijoje, jos abi nutarė, kad Vytautą reikia įtaisyti į vaikų namus, nes antraip liks bemoksliu.

„Gavau fiktyvų pažymėjimą, kad aš – našlaitis, gavau ir nukreipimą į vaikų namus. Buvau išmokytas sakyti, kad ėjo frontas ir tėvai dingo“, – teigė V.Paukštė.

Aktorius mokėsi Pirmojoje berniukų gimnazijoje Vilniuje. Ją baigė ir po Stalino mirties, nebūdamas komjaunuoliu, įstojo į konservatoriją.

„Bet, pasirodo, jau vėliau jie vis tiek buvo išsiaiškinę, kad aš – liaudies priešo sūnus. Kai reikėjo važiuoti filmuotis į užsienį, neišleisdavo“, – teigė aktorius.

V.Paukštė įsitikinęs, kad jo likimas – ne išimtis. Esą taip kaip jis – nukentėjo kas antras tos kartos žmogus.

Išgelbėjo perspėjimai

Šiandien sunku įsivaizduoti situaciją, kai savi namai tapdavo nesaugūs. Pavydus kaimynas ar įsižeidęs giminaitis galėjo nulemti šeimos likimą. Tada, palikus visą užgyventą turtą, tekdavo bėgti ten, kur niekas nepažįsta, į kitą kaimą, į kitą miestą, kuo toliau nuo namų. Tokia buvo stalininės valdžios Lietuvoje realybė.

Klaipėdietis visuomenininkas Dionyzas Varkalis pasakojo, kad daugelis labai greitai susigaudė, kas čia vyksta, ir ne visi buvo sukišti į tuos vagonus.

„Dalis pasipriešinimo dalyvių buvo įsilieję į sovietines struktūras, jų buvo ir pas stribus, ir net saugume. Jie pranešdavo apie būsimus trėmimus. Ir žmonės pabėgdavo“, – įsitikinęs D.Varkalis.

D.Varkalis 1949 metais taip pat gavo informaciją, kad jo pavardė – tremtinių sąrašuose. Jam tada buvo 14 metų. Tad iš Telšių teko sprukti į Klaipėdą.

Tokių žmonių, kurie turėjo pasitraukti iš savo namų ir slapstytis, kad jų neištremtų komunistai, buvo tūkstančiai.

Tuo metu visas Klaipėdos kraštas, ne tik Klaipėda, buvo tarsi prieglobstis nuo raudonojo maro. Tiesa, į Klaipėdą slėptis ar ieškoti prieglobsčio tuomet bėgo visokio plauko veikėjai – tarp jų stribai ir miškiniai, tie, kurie turėjo visokių „biografijos dėmių“.

Išsipirko kyšiu

Tipiška to meto istorija nutiko ir Antanui bei Stanislavai Baltuoniams iš Vieštovėnų.

„Tarp Kulių ir Plungės yra Vieštovėnų kaimas. Prieškary mano senelis ten turėjo malūną ir buvo vienas turtingiausių kaimo žmonių. Po karo savo paties malūne jis tapo eiliniu darbininku, o tokį girtuoklį iš Plungės atsiuntė valdytoju“, – pasakojo anūkė Daiva Pauliukevičienė.

Klaipėdietės močiutė jam kas rytą turėjo paduoti pusryčius, dubenį su karštu vandeniu nusiprausti, taigi žmonės turėjo patarnauti savo pačių ūkyje.

„1949 metais mano močiutės draugė, dirbusi seniūnijos raštinėje, atėjo ir perspėjo, kad kitą dieną numatytas trėmimas, o sąrašuose – ir mano senelių šeima. Per naktį jie susikrovė į vieną vežimą brangiausius daiktus ir nuvežė į vieną kaimą pas močiutės seserį. Į kitą vežimą susikrovė kas liko ir išvažiavo į Klaipėdą“, – šeimos istoriją prisiminė D.Pauliukevičienė.

Taip žmonės 1949 metais atsidūrė Klaipėdoje, absoliučiai tuščioje vietoje, ir pradėjo kurti gyvenimą iš naujo.