Istoriškai vertingiausią Klaipėdos vietovę miestiečiai pavertė gyvūnų kapinėmis. Kai Žardės piliakalnį ėmėsi tvarkyti savanoriai, keturkojų mylėtojai net nudžiugo – esą atsivėrė dar gražesnės erdvės užkasti savo gyvūnus. Tačiau piliakalnį atgaivinti siekiantys entuziastai nusiteikę ryžtingai: "Visus šiuos kapus tikrai išardysime".

Nesveika meilė

Žardės piliakalnis – ne tik istoriškai viena gerbtiniausių uostamiesčio vietų, bet ir viena labiausiai apleistų teritorijų.

"Kelis gyvūnų kapus ant Žardės piliakalnio aptikome netikėtai. Pamaniau, jog bepigu žmonėms taip elgtis, kai teritorija apleista ir tarsi pati signalizuoja, kad joje galima daryti, ką nori. Tačiau neseniai būrys žmonių Žardės piliakalnį savanoriškai aptvarkėme, iškirtome menkaverčius krūmus, nušienavome šlaitus, surinkome šiukšles. Ir akibrokštas – sutvarkytoje pačioje matomiausioje piliakalnio vietoje atsirado didelis kapas. Spėju, kad koks nors senbernaras palaidotas. Tai tikras spjūvis į veidą ir mums, savanoriams, ir Klaipėdos krašto istorijai", – pasipiktinimo netramdė Žardės piliakalnį tvarkę savanoriai.

Jie skaičiavo, kad Žardės piliakalnį tvarkė ne vieną valandą, be jokio atlygio triūsė keliasdešimt žmonių.

"Tad tas, kaip vadinu, senbernaro kapas ir yra įžūlumo viršūnė. Tai pasityčiojimas iš savanoriškos veiklos, nes dabar atrodo, kad stengėmės tam, jog kažkieno šuniui paruoštume gražią vietą kapui", – žmonių nesupratingumu negalėjo atsistebėti iniciatyvūs klaipėdiečiai.

Jie dar vieną akciją ant istorinės vietos rengs rugsėjį – toliau rinks šiukšles, tvarkys piliakalnio aplinką.

"Todėl tikrai pažadame, kad visus gyvūnų kapus, kuriuos rasime, išardysime. Negalima šitaip elgtis – teršti istorinio paminklo. Juo labiau kad aplink yra visokių miškelių, kur augintinius galima palaidoti. Bet kai kurie klaipėdiečiai, matyt, taip nesveikai myli savo šunis, kad jų gaišenas nori užkasti būtent istorinėje vietoje", – baisėjosi pašnekovai.

Negerbia istorijos

Jie priminė, jog Žardės piliakalnis, nors ir apleistas, yra valstybės saugomas paminklas, kurį reikia gerbti ir puoselėti. Tai svarbi Klaipėdos istorijos dalis.

"Jei negerbiame savo istorijos, tai negerbiame ir savęs. Užtat ir nereikia stebėtis, kad užsienyje lietuvius emigrantus įvardija banditais, iki dantų ginkluotais beisbolo lazdomis. Kai tokie, kurie negerbia nei savęs, nei savo istorijos, išvažiuoja į užsienį, ir pridaro gėdos Lietuvai", – paralelių ieškojo pašnekovai.

Baisiausia, anot jų, yra tai, kad dėl gyvūnų pakvaišę klaipėdiečiai negerbia ne tik savo istorijos, bet ir žmonių.

Žinoma, jog ant Žardės piliakalnio XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo laidojami žmonės.

"Vadinasi, kai kurie klaipėdiečiai šalia žmonių palaikų ar ant jų lyg niekur nieko užkasa savo šunis, kates, žiurkėnus ar jūrų kiaulytes. Juk tai tikrai baisu, nužmogėjimas", – konstatavo Žardės piliakalnį prikelti naujam gyvenimui pasiryžę savanoriai.

Pastatė net kryžių

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas negalėjo atsistebėti, jog tarp klaipėdiečių įsivyravo mada ir ydinga praktika savo augintinius laidoti ne bet kur, o ant istorinių paminklų.

"Matyt, miestelėnai labai pagarbiai nori pakasti savo keturkojus, todėl į šalia esančius krūmynus net nežiūri, o lipa tiesiai ant Žardės piliakalnio. Tikrai negalėjau atsistebėti, kai ant jo radau gyvūnų kapines, kuriose kapavietės prižiūrėtos taip, lyg būtų palaidoti žmonės, – apdėliotos akmenukais, pamerkta gėlių, dega žvakės, pastatytas kryžius", – nuostabos nesistengė nuslėpti L.Kavaliauskas.

Tačiau jis pabrėžė, jog laidoti gyvūnus ant Žardės piliakalnio yra griežtai draudžiama, nes ši vieta – valstybės saugomas paminklas ir jame judinti žemę gali tik sertifikatus turintys archeologai.

Jis patvirtino, jog prieš šimtą ir daugiau metų ant Žardės piliakalnio buvo laidojami žmonės – tai byloja išlikusi autentiška vienos kapavietės tvorelė.

Tikslių duomenų, kiek palaikų čia palaidota, nėra, tai nustatyti reikalingi išsamesni tyrimai.

"Tačiau fakto, kad klaipėdiečiai savo šunis užkasa ant žmonių palaikų ar šalių jų, tai nekeičia", – pabrėžė L.Kavaliauskas.

Jis informavo, kad tie, kurie Žardės piliakalnyje kasinėja žemę neturėdami leidimo, kitaip tariant, laidoja savo gyvūnus, gali būti baudžiami bauda nuo 500 iki 2 tūkst. litų. Bet norint nubausti pažeidėją, jį reikia pagauti už rankos, kai jis daro nusikaltimą.

"Labai džiaugiamės, jog savanoriai pradėjo tvarkyti Žardės piliakalnį. Tikimės, jog ateityje bus parengtas ir didesnis projektas, rasta pinigų visiškai sutvarkyti šią unikalią vietą – nupjauti medžius, įrengti takus, apžvalgos aikšteles. Taip atsirastų dar viena lankytina vieta tiek klaipėdiečiams, tiek turistams", – vylėsi L.Kavaliauskas.

Stovėjo kuršių pilis

Žardės piliakalnis yra vienintelis toks istorinis paminklas mieste.

"Klaipėdos krašto istorijai svarbus ne tik pats piliakalnis, bet ir aplink jį esanti teritorija. Turimais duomenimis, šioje žemėje jau prieš 2 tūkst. metų gyveno žmonės.

Žardė buvo tas centras, kuriame klestėjo ir pramonė, ir prekyba, ir amatai, čia veikė ir uostas", – istorijos šydą praskleidė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

Šiemet sukanka 760 metų, kai ant Žardės piliakalnio stovėjusi kuršių pilis pirmą kartą buvo paminėta rašytiniuose šaltiniuose.

"Laidoti šunį ant Žardės piliakalnio yra ne tik nepagarba savo istorijai, bet tai ir nusikaltimas paveldui. Jei iškasei metro gylio ir metro pločio duobę, sunaikinai kultūrinį sluoksnį, visą jame buvusią informaciją, Tai tas pats, kas suplėšyti ar sudeginti archyvą. Aišku, tokie argumentai keturkojų šeimininkų, matyt, neveikia, todėl jie ir laidoja savo augintinius ant piliakalnio. Tačiau labai kviesčiau visus gerbti save, o tai įmanoma tik tada, kai gerbi savo istoriją", – pabrėžė J.Genys.

Komentaras

Artūras Šulcas
Klaipėdos mero pavaduotojas

Klaipėdoje ar netoli jos oficialios gyvūnų kapinės atsiras tada, kai jas kas nors įsteigs. Jei anksčiau apie oficialų gyvūnų laidojimą nebuvo galima net galvoti, nes teisės aktai numatė visus nugaišusius keturkojus privalomai utilizuoti, nors niekas šio reikalavimo ir nesilaikė, dabar situacija jau pasikeitė. Nuo metų pradžios įsigaliojo nauja Gyvūnų globos įstatymo redakcija, kurioje numatyta, kad gyvūnus galima laidoti privačioje žemėje, jei tai netrukdo tretiesiems asmenims. Kitaip tariant, nugaišusį šunį galima užkasti kur nors sodo pakraštyje.

Minimame įstatyme taip pat numatoma galimybė steigti ir gyvūnų kapines. Jų steigėja gali būti ir savivaldybė, ir privatūs juridiniai asmenys. Tačiau bent jau mes Klaipėdos savivaldybėje esame apsitarę, kad iš miesto biudžeto tikrai neskirsime pinigų gyvūnų kapinėms įrengti. Mieste gyvūnų nemylėtojų yra daugiau nei mylėtojų, ir sprendimas leisti valdiškus pinigus keturkojų kapinėms tikrai būtų nesuprastas.

Kita vertus, Klaipėdos miesto planavimo dokumentuose net nėra numatyta vietos, kur būtų galima įkurti gyvūnų kapines. Tačiau prieš metus vienas jūrų kapitonas domėjosi galimybe tokias kapines įsteigti, todėl pasiteiravome aplinkinių rajonų savivaldybių, ar toks objektas galėtų atsirasti jų teritorijoje. Turiu vieno ūkininko iš Klaipėdos rajono, Kretingalės seniūnijos laišką, jog jis sutiktų 1,7 hektaro ploto savo žemės išnuomoti gyvūnų kapinėms.

Taigi, vieta lyg ir yra, reikia tik iniciatyvos. Man iki šiol keista, kodėl verslininkai vis dar neužėmė šios nišos? Jei pats turėčiau žemės ar pinigų, matyt, tikrai investuočiau į gyvūnų kapines, nes tai perspektyvu. Matome, kaip močiutės tuos šuniukus myli, lyg vaikus, todėl tikrai sumokėtų, kad būtų kapas, kurį keturkojų šeimininkai galėtų lankyti.