Žvilgsnis į vandens kalnus iš „sertuškos“

Apsidžiaugė gavęs paskyrimą

Pasvalio rajono Romanynės kaime 1941 m. gimusio V.Šimbelio, kaip ir bet kurio pokario kaimo jaunuolio, laukė darbas kaime, geriausiu atveju traktorininkas ar kombainininko. Baigęs Panevėžio mechanizacijos mokyklą, įgijęs traktorininko ir kombainininko specialybę, jis su tuo susitaikyti nenorėjo.

„20 metų išėjau iš kaimo. Bėgau iš jo, kaip ir daugelis bendraamžių. Atsidūriau plėšiniuose. Po jų – tarnyba Sovietinėje armijoje statybos padalinyje. Archangelske statėme oro uostą. Ten buvome daug lietuvių. Kai žygiuodami rikiuotėje užtraukdavome lietuvišką dainą, rusai sakydavo „nemci idut“ (vokiečiai žengia)“, – prisiminė V.Šimbelis.

Dar Archangelske jis suprato, kad norėtų dirbti jūroje. Kai tik paleido iš kariuomenės, 1964 m. iš karto patraukė į Klaipėdą.

„Priėmė lengvai. Darbininkai laivynui buvo reikalingi. Surengė kelių savaičių paruošiamuosius kursus ir į jūrą – gaudyti žuvų. Man pasisekė – buvau paskirtas į „sertušką“ (taip jūreiviai vadino vidutinius žvejybos tralerius – rusiškai SRT), kuris turėjo plaukti į Niufaundlando žvejybos rajoną. Nemaža dalis mano bendrakursių pateko į Baltijos jūros žvejybos laivus, vadinamus „Kilkin flot“, kur ir laimikiai, ir atlyginimas buvo mažesni“, – prisiminė V.Šimbelis.

Sėkmė: žvejų tralo laimikis. (Vlado Šimbelio nuotr.)

Tarp vandens kalnų

Pirmasis jo reisas – 1964 m. kovą vidutiniu žvejybos traleriu (VŽT-52) jam vadovavo kapitonas Stoliarovas. Įgula – 24 žmonės. Laivas ne itin didelis, apie 40 m ilgio, 8 m pločio, 3,5 m grimzlės.

„Per Atlantą 15 parų „ėjome prieš bangą“ tiesioginiu maršrutu. Štormas siautė didžiulis. Ritosi vandens kalnai. Apie pavojus galvoti nebuvo kada. Vandenyne tu nieko nepakeisi. Pradžioje praleidau kelias dienas apsikabinęs „pomidorų bačką“ – ir bloga buvo nuo jūros ligos, ir vemti teko, kol organizmas prisitaikė“, – pasakojo V.Šimbelis.

Vieta: Niufaundlendo seklumoje, kur susitinka šiltojo Golfo ir šaltoji Labradoro srovės, yra žuvų ganyklos. (Vlado Šimbelio nuotr.)

Jo plaukiojimo, be buvimo kur nors uoste, cenzas – 17 metų. Ką tai reiškia, nesunkiai galima suvokti, jei paskaičiuosi, kad vienas VŽT reisas trukdavo 4 mėnesius. VŽT laivai beveik „neužeidavo“ į jokius užsienio uostus, nebent tik kraštutiniu atveju kur nors slėptis. Iš esmės jie buvo pagrindiniai jūros darbininkai, kurie gaudė ir pristatinėjo į bazes žuvis.

Jau kiek vėliau 1968 m. V.Šimbelis Klaipėdoje mokėsi papildomai. Tapo laivyno bocmanu, kuriam buvo privalu rūpintis, kad jūreiviai laive palaikytų tvarką, švarą.

Rūkai ir susipainioję tinklai

Didžioji Niufaundlando sekluma pasaulyje buvo laikoma viena žuvingiausių vietų. Tai 280 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorija priešais Kanados Niufaundlando salą.

Niufaundlando seklumoje, kur vidutinis gylis 100 metrų, prasikeičia šiltoji Golfo ir šaltoji Labradoro srovės. Jos, taip pat maistingi kontinentinio šelfo vandenys ir traukė žuvis.

„Niufaundlando seklumoje audrų nėra. Ten nuolatiniai palydovai rūkai. Plauki su SRT ir girdi tai vienur, tai kitur sklindančius garsų signalus. Kiekvienam žvejybos veiksmui vis kitas sutartinis signalas“, – teigė V.Šimbelis.

Jaunystėje: V.Šimbelis 1968 m. tapo žvejybos laivyno bocmanu.

Prie laivo vairinės buvo pakabintas paprasčiausias vamzdis, kurį ir barškindavo kuris nors laivavedys, kai laivas traukdavo tralą, darydavo kokį kitą manevrą.

Nors laivai ir duodavo garsinius signalus, bet Niufaundlando seklumoje jų buvo daug iš įvairiausių šalių. Neretai nutikdavo taip, kad patys laivai nesusidurdavo, bet vieniems netoli kitų praplaukiant susikabindavo traukiami tinklai. Tai būdavo garantuota knisynė kelioms valandoms, kartais pusdieniui, bet pasitaikydavo, kad tinklą ir prarasdavome.

„Labai sąžiningi ir padorūs buvo Vakarų Vokietijos žvejai. Kai susikabino jų ir mūsų tinklai, jie ištraukė abu tinklus, išnarpliojo ir mūsiškį atidavė. Visai kitaip elgėsi portugalai, ispanai. Jie savo tinklą pasiimdavo, o mūsų nukapodavo – ir labanaktis – mes tinklo netekdavome“, – aiškino V.Šimbelis.

Tarp šiltos ir šaltos srovės

Niufaundlando seklumoje, ant šiltosios Golfo srovės, anot V.Šimbelio, galėdavai dirbti su marškiniais. Arčiau Niufaundlando, ant šaltosios Labradoro srovės jau reikėdavo šiltų rūbų.

Gaudant žuvis jam teko apsilankyti ir dar atšiauresnėse vietose prie Labradoro salos, kur plytėdavo ledų laukai.

„Prie Niufaundlando didžiulė egzotika – pagal bortą šokinėja orkų būriai, į orą iškyla ir ant nugaros verčiasi didieji banginiai. Sakydavo, kad jie taip nori nuo kūno nukratyti įvairių prikibusių parazitų. Neretai nuo Grenlandijos ar Labradoro atslinkdavo ir dideli ledkalniai“, – pasakojo V.Šimbelis.

Žuvys: įspūdingo dydžio Labradoro menkės 1967 m.

Po kurio laiko ta egzotika nebejaudino. Žvejybos rajone laukdavo nuolatinis darbas. Tinklai, žvejyba, žuvys, jų apdorojimas. Prikrauna VŽT apie 60 tonų talpos triumą žuvų ir plaukia prie bazės išsikrauti. Iškrovimas vykdavo 1–2 kartus per mėnesį.

„Prie bazių visko būdavo. Ir grūsčių, ir „pasibučiavimų šonais“, kai didelės bangos, ir apgadintų laivų – prisimenu, vienai „sertuškei“ kur dirbau, nulūžo stiebas, kai didele jėga trenkėsi į bazę. Laivai stengdavosi priplaukti prie bazių iš pavėjinės pusės, bet vis tiek visko pasitaikydavo“, – prisiminė V.Šimbelis.

Jam su laivu skęsti neteko, nematė ir kitų skęstančių. Laivai, anot V.Šimbelio, buvo patikimi, statyti Vokietijoje, nors ir gerokai aprūdiję. Jis prisiminė, kaip grįžtant iš žvejybos rajono su VŽT Atlanto vandenyne sutiko į Kanadą plaukiojusį tarybinį keleivinį laivą „Aleksandr Puškin“. Pamačiusi aprūdijusį laivą jo įgula netgi paklausė per raciją, ar kas atsitiko.

Pirmieji VŽT laivai buvo statyti 1949, 1950 m. Iš Vokietijos gauti kaip karo kontribucija. Jie Tarybų Sąjungoje naudoti iki 1973-ųjų.

Žiemos silkės riebiausios

Niufaundlando seklumos zonos žvejybą keitė silkių žvejyba Norvegijos jūroje prie Islandijos, Šetlando, Farerų salų. Nuo audrų žvejai slėpdavosi Farerų salų Fugly fiorde, kur susirinkdavo keliasdešimt žvejų laivų. Nuo šio fiordo iki žvejybos rajono, kaip prisiminė V.Šimbelis, buvo kokios trys paros plaukimo.

Silkių žvejyba Norvegijos jūroje turėjo specifiką. Norvegai ir islandai silkes gaudydavo arčiau savo pakrančių tuo metu, kai jos atplaukdavo neršti. Tarybiniai laivai jas gaudė atviroje jūroje – vieni tralais, kiti giluminiais į gylį iki 200 metrų nuleidžiamais maišeliniais tinklais. Šioje žvejyboje buvo ir nesusipratimų. Skandalas kilo, kai tralais silkes gaudę tarybiniai laivai patraukė per rajoną, kur vyko žvejyba maišeliniais tinklais ir juos nukapojo.

Audra: tarp bangų mėtomas vidutinis žvejybos traleris.

„Silkių žvejyba Šiaurės jūroje vykdavo pačiu neramiausiu laikotarpiu – žiemą. Tuomet silkės eina neršti, jos būna riebios, švarios, žarnose neturi vadinamojo „kalianuso“ – neprivalgiusios planktono. Jos būdavo pirmos rūšies, už jas brangiau mokėdavo. Teko gaudyti ir pavasarines arba kovo mėnesio silkes, jų viduriai tamsūs nuo planktono, keliant tinklus plyšdavo. Tokios žuvys reikalavo papildomo apdorojimo, buvo tik 2–3 rūšies“, – prisiminė V.Šimbelis.

Žiemos silkių žvejyba labai smarkiai priklausydavo nuo to, iš kur papučia vėjas. Jei papūsdavo pietiniai vėjai net žiemą būdavo šilta. Šiaurės vėjai atnešdavo sniegą, ledus.

Žvelgė į Niujorką, Floridą

Keitėsi laivai, žvejybos rajonai nuo Lofoteno salų iki Namibijos krantų. Prisiminė, kad žvejojo net prie JAV Niujorko uosto, kur matė iš jo išplaukiančius laivus, Floridos, kur matė leidžiamas raketas. Tuomet valstybių pakrančių zonos buvo tik 12 jūrmylių, ne 200, kaip dabar.

Teko žvejoti net Bermudų trikampyje. Daug laiko praleista ir prie Afrikos krantų. Tarybiniais laikais, kaip prisiminė V.Šimbelis, dauguma jūreivių turėjo tik „antrąją“ vizą, kuri nesuteikdavo teisės išlipti į krantą. Visą laiką aplink vien vanduo ir vanduo. Krantus matydavo tik plaukdami per Danijos sąsiaurius į Baltijos jūrą.

„Per ilgus darbo metus sutikau daug savo amato meistrų, žvejybos laivyno asų. Kapitonai, kurių laivuose teko man dirbti, tai Baleišis, Povilas Baronas, Mitalas, Černišovas, Leparskas, Mačiukynas. Denio komandos narių daugelio vardai per metus išsitrynė iš atminties. Daugelio jau nebėra“, – sakė V.Šimbelis.

Jo teigimu, žvejybos laive labai daug kas priklausė nuo kapitono. Dar nuo tinklų meistro, kurį laive laikė lyg antruoju kapitonu. Jei tinklai geri, nereikia gaišti laiko juos tvarkant, tai ir žvejyba geresnė, kartu ir uždarbis.

„Kiekvieno kapitono pasirengimas ir žvejybos sėkmė buvo skirtinga. Vieni buvo itin kruopštūs, vedė užrašus, kreipė dėmesį į mažiausias smulkmenas, kaip vėjas ar Mėnulio fazė. Kiti turėjo palaikymą vadovybėje, gaudavo išskirtinį aprūpinimą, bet prie jų būdavo ir įvairių prielipų iš valdybos kadrų skyriaus artimųjų. Ir su vienais, ir su kitais kapitonais jūreiviams būdavo patogu dirbti, daugelis stengdavosi pakliūti pas geriausią kapitoną“, – prisiminė V.Šimbelis.

Atsivėrė buvusi uždanga

Ilgą laiką V.Šimbelis plaukiojo ir jau nepriklausomos Lietuvos laikais. Jis teigė buvęs vienas paskutiniųjų jūrininkų, atleistų iš Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“.

Lietuvai tapus nepriklausoma pabuvojo ir dalyje uostų, miestų, netgi Afrikos šalyse. Niekas jau nebedraudė išlipti į krantą, kaip tarybiniais laikais.

Atmintyje išliko ryškus prisiminimas, kaip gaubiamųjų tinklų žvejybos laive „Likėnai“ (kapitonas Martinovas) kėlė trispalvę, kai plaukė iš Siera Leonės.

„Kanarų salos, Santa Kruzo uostas. Plaukiant į uostą kapitonas davė komandą: „Keliam Lietuvos vėliavą!“ Vėliavą jau turėjome. Pakėlėm, įplaukėm. Stovėjom uoste tris paras. Viskas ramu. Grįžom į Klaipėdą. Įvykio liudininkas turbūt likau vienas“, – sakė V.Šimbelis.

Aštuonis mėnesius teko dirbti ir Ispanijoje, Kanaruose remontuojant laivus. Taip pat Senegale, Mauricijuje, Pusiaujo Gvinėjoje, kur pažinojo netgi jos prezidentą. Po to laivu „Kvėdarna“ dar kurį laiką iš Vokietijos Noištato uosto į Lietuvą plukdė automobilius. Dar porą metų bocmanu dirbo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos vilkiko „Bizonas“ įguloje, kol panaikino bocmano pareigybę.

Paskutinės jo darbo vieta ir pareigos – 10 metų Pilies jachtų uosto bocmanas Klaipėdoje. Čia darbas buvęs atsakingas – iškelti, prižiūrėti jachtas, inventorių, krantines. Kai kurios jachtos brangios ir vertingos – reikėjo elgtis atsargiai, kad iškeliant nenubraižytų ar nesugadintų.

„Mano žmona seniai mirusi, tai aš Pilies uoste beveik kaip ir gyvenau. Mane pažinojo ir ministrai, ir Lietuvos milijonieriai, kurie turėjo jachtas. Stebėdavausi, kaip koks nors Lietuvoje žinomas, per televiziją nuolat pasirodantis žmogus, savaitgalį pabėga iš Vilniaus, kad galėtų grandyti ar dažyti jachtą. Puikių žmonių sutikau ir pastebėjau, kad dažnas, kuo turtingesnis, tuo paprastesnis, bent man taip atrodydavo žvelgiant į buriuotojus“, – prisipažino V.Šimbelis.