Herojų beveik nebeliko

Nuo žygio, kai gegužės 1 d. iš Klaipėdos buvo išlydėta grupelė dviratininkų, pasiryžusių pasiekti Vladivostoką Tolimuosiuose Rytuose, praėjo 61 metai.

A.Knašas (1933 m.) – paskutinysis gyvas šios komandos narys, visi jo bendraminčiai, kadaise kartu nukeliavę beveik 11 tūkst. kilometrų, jau atgulė amžinojo poilsio.

Žygio sumanytojui L.Alseikai šiandien būtų 137-eri, šio žygio dalyviui estui Evaldui Seibe ir Domui Vitkui iš Salantų šiemet būtų sukakę po 100 metų, Algirdui Kubiliui iš Kėdainių – 96-eri, o klaipėdiečiui žurnalistui Gotfredui Šimkui – 84 metai. Visų jų nebėra.

A.Knašas priminė, kad šią savaitę, gegužės 19-ąją, sukako jų žygio vadovo L.Alseikos žūties metinės ir jam ši data jau daugybė metų labai svarbi.

Pasiruošimas: likus pusmečiui iki kelionės dviračiais starto, 1959 m. lapkritį, A.Knašas (dešinėje) su vadovu L.Alseika jo namuose nagrinėjo maršruto žemėlapius.

Būtent A.Knašas, kuriam tada buvo 27 metai, iš L.Alseikos po jo mirties perėmė vadovavimą ekspedicijai.

Likus dienai iki legendinio dviračių žygio pradžios ir 20 dienų iki šio žygio organizatoriaus tragiškos žūties, TV ir radijo programą spausdinęs laikraštis „Kalba Vilnius“ publikavo L.Alseikos nuotrauką, po kuria buvo trumpai parašyta: „L.Alseika – vienas seniausių Lietuvos turistų. Nors jis jau perkopė per septintą dešimtį, tačiau iki šiol tebėra žvalus ir stiprus. Gegužės Pirmąją L.Alseika su grupe turistų išvyksta dviračiais net į Vladivostoką. Apie šią kelionę informuosime radijo klausytojus.“

Atėjau pas L.Alseiką, pasišnekėjome, jis išdėstė savo sąlygas ir aš sutikau.

Pasiruošimui – dveji metai

Pasiruošimas šiam žygiui truko dvejus metus. Tiek laiko jo idėjos sumanytojas – geodezininkas, inžinierius, esperantininkas, kraštotyrininkas ir Gedimino ordino kavalierius (apdovanotas 1934 m.), kaip pats save įvardijo, pensininkas, rengė maršruto planą.

Į to maršruto planavimą darbo įdėta daug, nuvažiuoti užsibrėžtas sunkiai suvokiamas kilometrų skaičius, numatytos nakvynės vietos.

A.Knašas išsaugojo kaligrafiškai surašytą žygio dienoraštį.

Dalis jo – rusų kalba, taip reikėjo, šiaip ar taip keliavo per Sovietų Sąjungos teritoriją, tad visi turėjo suprasti, kas čia tokie keliauja, kur ir ko.

Maršrutas: L.Alseika labai kruopščiai ir profesionaliai parengė dviračių maršrutą, žemėlapio kopiją iki šiol išsaugojo jo bendražygis A.Knašas. (Aurimo Skirmanto nuotr.)

Pagal L.Alseikos planą nuvažiuoti reikėjo 10 952 km, važiavimui numatyta 115 dienų, poilsiui ir susitikimams – 14 dienų. Sugrįžimui į Lietuvą traukiniu – 14 dienų, 19 dienų buvo numatytos atsarginės. Iš viso kelionė turėjo trukti 184 dienas.

Planas buvo beveik tobulas, maršrutas parinktas daugmaž civilizuotomis vietovėmis ir nuo to plano beveik nenukrypta. Realiai žygeiviai važiavo 133 dienas, ilsėjosi – 38, o namo grįžo per 10 dienų.

Kelionės plano sumanytojas niekaip negalėjo numatyti, jog tų suplanuotų atsarginių dienų prireiks ir jo bendražygiams morališkai atsigauti po juos ištikusios tragedijos, kad jie galėtų tęsti kelionę.

Lemtinga bendraminčių pažintis

Prasidėjus didžiajam dviračių žygiui, L.Alseikai jau buvo 73-eji. Tiems laikams, daugelio supratimu, – visiškas karšinčius, žmogus išgyvenęs du pasaulinius karus, Rusijos revoliuciją, patyręs ir pilietinį karą, vis dėlto buvo geležinės sveikatos, šviesaus proto ir neįtikėtinos valios.

„Jis buvo susikūręs savo sistemą, periodiškai badaudavo. Ruošė organizmą tiems fiziniams išbandymams. Jis ir mums apie tai daug pasakodavo“, – prisiminė A.Knašas.

Išlydėjimas: 1960 m. gegužės 1 d. žygeiviai, pasiryžę nukeliauti iki pat Vladivostoko, išlydėti iš Klaipėdos tuomet Lenino (dabar Atgimimo) aikštės. (Algimanto Knašo asmeninio archyvo nuotr.)

A.Knašas su Albinu Stubra, tuomečiu „Tarybinės Klaipėdos“ fotožurnalistu, buvo klasės draugai.

Albinas ir parodė Algimantui žinutę laikraštyje, kad ruošiamas toks žygis.

„Kai artimiau susipažinome, jam buvo 72, o man – 27 metai. Iki tol jau jį šiek tiek pažinojau, jis man įteikė LTSR turisto pažymėjimą. Atėjau pas L.Alseiką, pasišnekėjome, jis išdėstė savo sąlygas, ir aš sutikau. Jis prieš tai paruošė mus, kaip reikia tausoti jėgas, paskui jau prieš kiekvieną kalvelę nulipdavome nuo dviračio ir užsivesdavome į viršų, kad nepervargtume“, – pasakojo A.Knašas.

Tikslas – sveikinti Vladivostoką

Karšto ir šalto gyvenime patyręs L.Alseika suvokė, kad savo sumanymui turi suteikti kokį nors taurų, sovietų sistemai priimtiną tikslą.

Tad oficialiai L.Alseika savo kelionę dviračiais į Tolimuosius Rytus įvardijo siekiu pasveikinti šį miestą su jo įkūrimo šimtmečiu.

Tai buvo mažiausiai absurdiška idėja iš visų tuo metu galimų.

Įvykis: po dviejų savaičių dviračių žygio dalyviai pasiekė Maskvą, kolonos priekyje – L.Alseika. (Algimanto Knašo asmeninio archyvo nuotr.)

„Buvo sumanyta, kad Baltijos jūros uostai sveikina Vladivostoką. Iš Kaliningrado šiai žygio idėjai palaikytojų ir dalyvių nesulaukėme, atsisakė ir Ryga. Atsiliepta tik iš tuomečio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) ir Talino. Taigi mūsų grupėje atsirado leningradietis Aleksejus Česnokovas ir du estai Mattis Levandis ir E.Seibė. Per pusmetį trukusį žygį mūsų sudėtis keitėsi. Iš Klaipėdos išvažiavome aštuoniese, o kelionės tikslą – Vladivostoką – pasiekėme šešiese: aš, A.Petkūnas, G.Šimkus, D.Vitkus, M.Levandis ir Danielius Štaras“, – teigė A.Knašas.

Vis dėlto sovietinės ideologijos absurdo išvengti nepavyko. Prieš išvykstant iš Klaipėdos, žygeiviams buvo įteikti keli skirtingų institucijų raštai.

Juose, be kita ko, užsiminta, kad žygis skiriamas Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos 20-mečiui ir išvykstama svarbią visiems darbo žmonėms dieną – Gegužės 1-ąją.

Tragedija: 1960 m. gegužės 19 d. prieš vidurdienį Vladimiro srityje, netoli Gorochoveco, remontuojamo kelio ruože, L.Alseika žuvo. (Algimanto Knašo asmeninio archyvo nuotr.)

„Šis drąsus žygis parodo, kokie stiprūs moraliai ir fiziniai yra tarybiniai sportininkai, kaip pasiaukojamai vardan tarybinio sporto, nebodami sunkumų grūdinasi mūsų žmonės. Klaipėdos miesto sportinės organizacijos ir visi fizkultūrininkai karštai linki šio turistinio žygio dalyviams sėkmės, nuolat stiprėti kūnu ir siela, perduoti mūsų sveikinimus Vladivostoko sportininkams. Tegul sukasi dviračio ratai išilgai mūsų Tėvynės! Sportinės sėkmės, draugai“, – Klaipėdos miesto tarybos pirmininko K.Uznio pasirašytame rašte linkėta dviračių žygio dalyviams.

Tragiška gegužės diena

Pagal ano meto galimybes, šiandien toks žygis atrodo kone beprotybė.

Buvo suplanuota įveikti beveik 11 tūkst. kilometrų per dalį europinės dalies ir visą Aziją, iki pat Tolimųjų Rytų.

Įvertinus, kad po Antrojo pasaulinio karo buvo praėję tik 15 metų, šalis sunkiai kėlėsi ant kojų, o Sibiras buvo nusėtas lageriais ir kalėjimais, jau nekalbant, kad daugelyje vietų laukė bekelė, sumanymas buvo labai drąsus.

Kaip parodė praktika, L.Alseika labai sumaniai parengė maršrutą, tačiau pats taip ir neišpylė iš gertuvės Baltijos jūros vandens į Ramųjį vandenyną, kaip buvo sugalvojęs. Tai padarė jo bendražygiai.

Riboženklis: prie obelisko, žyminčio Europos–Azijos ribą, žygeiviai A.Petkūnas, A.Knašas, G.Šimkus ir D.Vitkus įsiamžino 1960 m. birželio 8 d. (Algimanto Knašo asmeninio archyvo nuotr.)

Per keturias dienas keliautojai pasiekė Lietuvos SSR ir Baltarusijos SSR, po dviejų savaičių žygeiviai pasiekė Maskvą.

„Važiavome Minsko plentu, netoli geležinkelio stoties sustojome, vadovas šnekėjosi su žmonėmis, o aš nuvažiavau į paštą išsiųsti namiškiams atvirlaiškio. Namo rašiau kasdien viso žygio metu. Išsaugojau visas tas atvirutes“, – kalbėjo klaipėdietis.

Ta nelaimė nutiko už Maskvos, prie Gorochoveco, pakeliui į tuometį Gorkį (dabar Žemutinis Naugardas), prieš vidurdienį.

„Prieš tai turėjome posėdį, kuriame L.Alseika mus gerokai išbarė, nes iš vakaro nesutarėme, kur nakvoti. Tai mes, jaunesnieji, likome miegoti tokiame miškelyje, o vadovas su kitais apsistojo priemiesčio viešbutyje. Kai išsimiegojome, atvykome pas juos ir važiavome toliau. L.Alseika važiavo pirmas. Ten kaip tik vyko kelio darbų remontas. Aš turėjau fotoaparatą, buvau sustojęs, fotografavau, kai prisivijome mūsiškius, pamačiau ant žemės gulintį vadovą“, – pasakojo A.Knašas.

Iššūkis: 1960 m. rugpjūčio 2 d. po liūties netoli Baikalo žygio dalyviai tokiu būdu kirto į ežerą įtekančias upes, nes tiltą nuplukdė potvynis. (Algimanto Knašo asmeninio archyvo nuotr.)

L.Alseiką kliudė sunkvežimis, jis žuvo iškart.

Jo bendražygiai manė, kad jis dar gyvas, kad tik neteko sąmonės, kažkas juto jo pulsą.

Vyrai puolė stabdyti automobilius, kad kas nors nuvežtų jį į ligoninę.

Netrukus paaiškėjo kraupi tiesa. Išsiųsta telegrama L.Alseikos dukrai Mildai, kuri labai greitai atvyko pasiimti ir išgabenti tėvo kūno į Lietuvą.

Nusprendė tęsti misiją

Po L.Alseikos mirties, anot A.Knašo, nekilo jokių abejonių dėl kelionės perspektyvų. Žygeiviai buvo pasiryžę ją tęsti savo vadovo garbei ir jo atminimui.

„Buvome labai sukrėsti, vakare susirinkome viešbutyje, paminėjome vadovo atminimą. Ir sutarėme, kad kelionę tęsime toliau. Reikėjo išrinkti naują grupės vadovą. Išrinko mane, nes gerai mokėjau rusų kalbą, buvau rusų kalbos mokytojas. Mes pasivadinome L.Alseikos grupe ir nusprendėme važiuoti iki galutinio mūsų vadovo iš pat pradžių suplanuoto taško – Vladivostoko“, – pasakojo A.Knašas.

Ekskursija: 1960 m. rugpjūčio 18 d. Užbaikalėje, Arbagare, dviračių žygio dalyviai nusileisti į akmens anglių šachtą, juos lydi medikė ir brigadininkas (dešinėje). (Algimanto Knašo asmeninio archyvo nuotr.)

Paradoksalu, bet nuvažiavę tūkstančius kilometrų, žygeiviai beveik nesutiko lietuvių tremtinių.

Išskyrus tik vieną, kuris po kalėjimo buvo ištremtas į Sibirą.

„Pasirodo, lageryje jis buvo su mano tėvuku. Taigi man buvo gerai žinoma, kas vyksta Sibire, kokia ten lagerių sistema įrengta, bet važiuodami tais keliais nesutikome tremtinių, nematėme ir kalėjimų, tik pastebėjau lagerius, kai iš Taišeto važiavome į Bratską, buvo matyti aptvertos teritorijos. Nesutikome ir blogų žmonių, nors Sibire vietiniai labai stebėjosi, kad mes keliaujame neginkluoti. Tačiau ginklų mums neprireikė“, – tikino A.Knašas.

Ir dviračių naujų neprireikė, juos remontuodavo, jei lūžo rėmas – suvirindavo.

Tiesa, žygeiviams padovanojo naują dviratį, tai jie, anot A.Knašo, jį išardė ir panaudojo detales, remontuojant savuosius.

Kelionės dienoraštis – atvirukuose

Sudėtinga, L.Alseikos žūtimi paženklinta legendinė kelionė išliko ir A.Knašo žmonai rašytuose atvirlaiškiuose, kurių yra 183, lygiai tiek, kiek dienų truko kelionė iš Klaipėdos į Vladivostoką ir atgal.

Algimantas Zuzanai Knašienei į Klaipėdą rašė kasdien.

Kai kurie atvirlaiškiai primarginti smulkiu šriftu, kai kurie lakoniški, tačiau juose užfiksuota sudėtinga ir dramatiška legendinio žygio istorija.

Pirmasis atvirlaiškis išsiųstas išvykimo dieną, 1960 m. gegužės 1-ąją, kai keliautojai pasiekė Kaltinėnus.

„Sveiki, šios dienos tikslą pasiekėme 21.30 val. Vėjas retkarčiais pūtė į nugarą, už Rietavo truputį lynojo. Nuotaika visų gera, dviračiai nesugedo. Kaltinėnai mūsų nesutiko, bet aprūpino nakvyne ir karšta kava. Pataikėme į abiturientų suruoštą vakarą, todėl po jo susitikome su žiūrovais. Nors – miestelis, bet žmonės sutiko šiltai. Lygaus kelio! Algis“, – rašė A.Knašas.

Gegužės 4 d. atvirukas atsiųstas jau iš Baltarusijos, Zaskovičių miestelio.

Dar po 10 dienų atvirukas išsiųstas iš Maskvos.

Žinią namiškiams Algimantas išsiuntė ir tą tragišką gegužės 19-ąją, kai žuvo grupės vadovas L.Alseika.

„Nors nuotaika ir nekokia, bet pažadą reikia pildyti“, – į Klaipėdą rašė A.Knašas.

Paskutinysis atvirukas išsiųstas iš Daugpilio, Latvijoje. Į namus žygeiviai vyko traukiniu.

„Atsibundu, dar tamsu. Neramu, juk paskutinė naktis. Dar RTSR, bet greitai siena, o po jos dar viena siena. Taip, kad per vieną naktį mes pervažiavome keturias respublikas. Susipažinome su kaimynais. Pusryčiauju Daugpilyje, pažįstamos vietos, Palydime pakeleivį. Pasienis, pirmieji lietuviški laikraščiai“, – 1960 m. spalio 28 d., po daugiau nei pusmetį trukusios kelionės parašė namo į Klaipėdą vienintelis šiandien likęs šio legendinio žygio dalyvis A.Knašas.