Atmintis amnestijos netaiko: iki gyvos galvos nuteistam jaunos merginos žudikui – laisvė

Skyrė mirties bausmę

Šių metų pradžioje Lietuvos apeliacinis teismas neskundžiama nutartimi nusprendė – panevėžietis Virginijus Šidagis, 1996-ųjų pavasarį Palangoje pasikėsinęs išžaginti ir slėpdamas šį nusikaltimą nužudęs 19-metę studentę, į laisvę galės išeiti po septynerių metų.

Jam ir jo bendrininkui, nužudžiusiam V.Šidagio aukos draugę, 1998 m. pabaigoje buvo skirta mirties bausmė.

Kadangi tuo metu ši išimtinė bausmė nebebuvo vykdoma, ji pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos.

Tai buvo be galo sunki emocine prasme byla.

Šis siaubingas panevėžiečių gaujos narių nusikaltimas interneto platybėse jau paskendo, ką nors rasti apie anuomet plačiai nuskambėjusią tragediją sunku.

Per tuos metus užaugo nauja karta, nežinanti, kaip tuo metu Lietuva buvo nusikaltėlių pasiskirstyta įtakos zonomis, kaip gaujos paisė tik savo pačių nerašytų įstatymų, kaip žmonės jų bijojo ir netikėjo teisingumu.

Būtent tada, 1996 m. balandį, keturi panevėžiečiai, priskiriami Žemaitukų gaujai, atvažiavo į Palangą pailsėti. Jų supratimu, tai reiškė girtauti, susirasti merginų ir smagiai praleisti laiką.

Būtent tą savaitgalį namo grįžo ir dvi bendramokslės studentės. Draugės nusprendė kartu išgerti kavos ir paplepėti.

Atsitiktinė studenčių pažintis su panevėžiečiais bare "Ekiu" Ronžės gatvėje merginoms buvo lemtinga.

Vėliau vienos jų tėvai pasakojo, kad dukra vėlų vakarą paskambino ir pasisakė grįšianti kiek vėliau. Bet nei tą, nei jokį kitą vakarą ar dieną merginos negrįžo.

Emocijos: teisiami vyrai prisipažino po nusikaltimo meldęsi Palangos bažnyčioje. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Tiesa liko nežinoma

Kas tiksliai atsitiko, galima tik spėlioti. Tikėti priesaikos nemeluoti nedavusių nusikaltėlių žodžiais žuvusiųjų artimieji nesutiko.

Nusikaltėliai bandė tikinti, kad merginos norėjo juos reketuoti, reikalaudamos po tūkstantį litų už tai, kad nepraneš policijai apie neva įvykdytą išžaginimą.

Tokią versiją sukurpti ir išmokti vyrai turėjo daug laiko.

Dukrų netekę tėvai įsitikinę, kad tai – netiesa. Jie manė, kad vieną merginą pagąsdinti panorę panevėžiečiai persistengė ir pasmaugė. Antrąją nužudė išsigandę, kad neišaiškėtų pirmasis nusikaltimas.

Policininkai greitai nustatė įtariamuosius, bet prieš teismą keturi panevėžiečiai stojo tik gerokai vėliau, 1998-aisiais.

Baimindamiesi teisingumo jie pasislėpė už tūkstančių kilometrų – Rusijoje, Novosibirske. Rusijos pareigūnai sulaikė bėglius ir grąžino į Lietuvą.

Merginų kūnai rasti užkasti miške netoli Palangos.

Nors buvo teisiami keturi gaujos nariai, nuosprendį už nužudymą išgirdo tik du. Vienas jų – V.Šidagis.

Šiurpino detalės

Teismo posėdžiai, kuriuose buvo narpliojama merginų žudynių byla, iki šiol jų artimųjų prisimenama kaip siaubingas išgyvenimas.

Po trejų metų nuo nusikaltimo dukrų netekusiems tėvams teko ne tik iš naujo išgyventi netekties skausmą, bet ir tvardytis, kai teisindami save panevėžiečiai juodino merginas.

Šiurpios įvykio detalės tapo tikra kankyne. Vyrai kalbėjo, kaip smaugė merginas, pirko kastuvą kūnams užkasti, kaip po visko Palangos bažnyčioje meldė Dievą atleidimo.

Aiškindamiesi įvykių seką, proceso dalyviai galėjo išklausyti tik kaltinamųjų pozicijos, kitų, galinčių paliudyti, kodėl pirmą kartą matomas merginas panevėžiečiai nužudė, nebuvo.

Tėvai ir mokytojai, nuo mažumės pažinoję aukas, tvirtino, kad nusikaltėliai jas apkalba.

Vieną merginų tada apibūdino ir jai Klaipėdos universitete dėsčiusi profesorė Dalia Kiseliūnaitė.

"Pažinojau ją, mano įspūdžiai tik geri, buvo gabi mergina, rimtai norėjo studijuoti, elegantiška, santūri, gal net pernelyg rimta", – prisiminė profesorė.

Klaipėdos apygardos teismas V.Šidagiui ir jo bendrams nuosprendį paskelbė 1998 m. spalį. Kad ir kiek jį panevėžietis skundė, švelnesnio nuosprendžio nesulaukė.

Ir baudė, ir drausmino

Šių metų pradžioje V.Šidagiui teismas suteikė vilties po 33 metų įkalinimo išeiti į laisvę, tai yra kalėti jam liko septyneri metai.

Iš teismui pateiktų dokumentų žinoma, kad pirmaisiais įkalinimo metais jis protestavo prieš kalėjimo taisykles. Jis atsisakė dirbti, ne kartą siekdavo gauti ir gaudavo draudžiamų kameroje turėti daiktų, savadarbį peilį bei žirkles, pjūklo juostą.

Nuteistasis pasižymėjo nepaklusniu būdu, atsikalbinėdavo ir šiurkščiai bendraudavo su administracijos darbuotojais, kai bandė paimti draudžiamą siuntą, apstumdė prižiūrėtoją, nereaguodavo į pastabas, buvo drausminamas ir baudžiamas.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime V.Šidagis 15 kartų pažeidė vidaus tvarkos taisykles bei režimo reikalavimus, aštuonis kartus baustas nuobaudomis.

Staiga pasipylė pagyros

Nepaisant to, V.Šidagis buvo perkeltas į pataisos namus, kur nuo 2007 m. kali kur kas lengvesnėmis sąlygomis.

Nuo tada įkalinimo įstaigos administracija pažymi ir įvairiais būdais fiksuoja pagyras V.Šidagiui.

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus teikime teismui apibūdintas nuteistasis nė iš tolo neprimena to, kurį pažinojo Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija.

Brandos įkalinimo įstaigoje sulaukęs vyras, kaip teigiama dokumentuose, mokosi 12-oje klasėje ir stengiasi įgyti staliaus-dailidės profesiją.

Jis yra vienas nedaugelio bėgusiųjų maratoną, kai toks renginys prieš porą metų buvo surengtas Pravieniškėse.

"Buityje yra tvarkingas, laisvalaikiu sportuoja, gamina maistą, stebi visuomenėje vykstančius procesus. Penkerius metus dalyvauja paties inicijuotame projekte "Ž", kuriame atlieka įvairius sodo, daržo, šiltnamių ir bendros aplinkos tvarkymą be jokio atlygio", – apie V.Šidagį rašoma administracijos teikime.

Ten pat nurodoma, kad vyras už grotų nevartoja narkotikų ir alkoholio, nesilaiko kriminalinių elgesio nuostatų.

Nuteistųjų teises gina įstatymai, jie smulkiai detalizuoja, kokių sąlygų reikia, kad būtų galima jiems švelninti bausmes.

Teigiama, kad viena jų – atlygintas civilinis ieškinys. Tada abiejų merginų tėvams buvo priteista viso labo kiek daugiau nei 7 tūkst. eurų.

Pravieniškių pataisos namų administracija nurodė, kad nukentėjusiesiems žala atlyginta, tiesa, neprisimenama, kad ją visi nuteistieji turėjo atlyginti solidariai. Nors teisės teorija sako, kad yra svarbu, ar kaltininkas atlygino žalą savanoriškai, pats, o ne bendraskoliai ar artimieji.

Kaip buvo V.Šidagio atveju, teikime teismui nedetalizuota.

Nukentėjusieji – nesvarbūs?

Kauno apygardos teismas peržiūrėjo visus argumentus ir nusprendė, kad V.Šidagis nevertas vilties išeiti į laisvę.

Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai nusprendė kitaip ir suteikė panevėžiečiui vilties.

V.Šidagis jau senokai yra vedęs, sutuoktuvės įvyko už grotų. Oficialiuose teismui pateiktuose dokumentuose pažymima, kad jis palaiko artimus ryšius ne tik su žmona, bet ir su broliu bei tėvais.

Prieš 22 metus bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, jai pirmininkavo teisėjas Arvydas Daugėla.

Arvydas Daugėla / Redakcijos archyvo nuotr.

Nors tai buvo laikas, kai teisme dažnai skambėdavo gaujų narių pavardės, šį procesą dabar Lietuvos Aukščiausiajame Teisme dirbantis teisėjas vis dar prisimena.

"Tai buvo be galo sunki emocine prasme byla. Pamenu, kad kaltinamieji nerodė didelės atgailos, jų kalba labai žeidė žuvusių merginų tėvus. Visų posėdžių metu psichologinė įtampa salėje būdavo tokia didelė, kad rodėsi užtektų žiežirbos kilti emocijų proveržiui. Vyrai negailėjo aukų, kalbėjo apie jas negražiai", – prisiminė teisėjas A.Daugėla.

Švelninant nuteistųjų iki gyvos galvos bausmes nenumatoma vertinti nukentėjusiųjų poziciją nei pirmą kartą teisiant kaltuosius, nei po daug metų, kai jie ima svajoti apie laisvę.

Abiejų šeimų nuoskaudos jaučiamos ir šiandien, aukų tėvai vis dar nenori bendrauti su žurnalistais ir mano, kad ir vėl bus viešinama merginas žeminanti nusikaltėlių versija.

Šios šeimos neturi vilties kada nors išsivaduoti nuo slegiančių jausmų, nuo minties, kad niekada nesulauks savo dukrų, anūkų, negalės didžiuotis jų profesiniais laimėjimais.