Nedidelėse gyvenvietėse ir kaimuose, tai tikrai nesunku sužinoti, kad žmogus vienišas, aplankyti ir stebėti tuos vienišus žmones. Tam yra laiškanešiai, maisto parduotuvių pardavėjos, kurios gali pasakyti kad senokai nemate Jono ar Juozo. Yra socialinės darbuotojos kurioms priklauso senus ir vienišus lankyti. Blogiau yra miestuose, kur kaimynai dažnai keičiasi ir vieni kitų nepazįsta, net nesisveikina, nepakalbina senukų.... be to ir patys senukai vengia svetimų žmonių, gi negali žinoti kas jie tokie ir kokie jie žmonės, gal blogiukai. Miestuose turštų būti kokia tai sisteminė priežiūra, kuri senam ir vienišam nieko nekainuotų....

Gaila,kad nebuvo tuo žmogumidoriai pasirūpinta.Tokių vienišu dabar daug Lietuvoje.Nes vaikai išvažiavę užsienyje gyvena.Juk visų nesužiūrėsi,kam reikalinga pagalbą.