Sausį susirgau, tad išsikviečiau į namus medikus. Medikai pamatavo spaudimą ir nutarė vežti mane į Kretingos gydymo įstaigą. Atsidūriau priėmimo skyriuje. Laukiau savo eilės. Atėjus sesutei užėjau į kabinetą, padarė kardiogramą, davė vaistų nuo kraujo spaudimo ir suleido raminamųjų, paėmė kraujo ir pasodino. Po kažkurio laiko pasidarė silpna, nelabai orientavausi, kur esu. Per tą laiką, kol laukiau, gydytoja net nepriėjo prie manęs. Jai atėjus manęs pasiimti pasakė, kad manęs neguldys, galiu eiti namo. Kadangi pradėjo veikti vaistai, jaučiausi nekaip. Nežinau, kaip be savo sūnaus būčiau išvykusi iš gydymo įstaigos. Po maždaug mėnesio pasiėmiau išrašą ir atėjau pas savo šeimos gydytoją. Išraše nurodyta, kad esu paskirta stebėjimui, sulašinti vaistai. O svarbiausia, parašyta, kad man sulašinta ir magnio, tačiau jokios lašelinės man niekas nelašino.

Pacientė

Greičiau karas baigtųsi

Noriu pareikšti savo nuomonę. Pritariu tiems, kurie sako, kad agresijos reikėtų vengti. Visi laukiame tarsi užtekančios saulės, kad tik karas greičiau pasibaigtų. Žmonės neturi pasirinkimo, atėjus laikui, turi eiti ir kariauti už savo gimtinę. Labai gaila ir tų vaikų, ir tų motinų, netenkančių savo sūnų.

Skaitytoja

Po atnaujinimo – nemalonumai

Labai laukiau mūsų parduotuvės atidarymo. Ji du mėnesius neveikė, nes buvo remontuojama. Tačiau kai ją atidarė, likau sutrikusi ir nusivylusi. Bus matyti, gal dar įprasiu. Nepatinka, kad priėjus prie kasos, sumokėjus už prekes nėra kur pasidėti prekių krepšelio. Nėra jokio suoliuko ar staliuko, tad ant žemės pasidedame krepšelį, sėdimąsias atsukę į praeinančius žmones. Vieną pažįstamą moterį sutikau, ji sakė tą patį, tai – tikra nesąmonė, jautiesi tarsi svetimame mieste, nerandi net prekių. Svarstau, gal dar nebaigti čia darbai? Kol kas mes, pirkėjai, esame nepatenkinti.

Klaipėdietė