Viename naujai įkurtame statybinių prekių prekybos centre norėjau įsigyti akmens masės vonią. Jos svoris – 100 kg. Labai nustebau tvarka, kuri galioja šioje parduotuvėje. Pasirodo, įmonė teikia transporto paslaugas. Sumokėjus už kilometražą, vonią atveža. Bet paaiškėjo, jog už tai teks susimokėti dvigubai. Vieno kroviko paslaugos šioje įstaigoje kainuoja 7,5 euro. Tačiau jų nėra. Administracija aiškina, jog tokiam darbui teks iš salės paimti du žmones, o jų darbo valandos įkainiai esą yra kitokie – 15 eurų. Tokios tvarkos aš dar nesu girdėjusi. O ką daryti tiems, kurie neturi bedarbių brolių ar pusbrolių, darbo metu galinčių užsiimti santechnikos nešiojimu? Labai keista parduotuvė ir keisti jos įkainiai.

Pirkėja

Valdininkų atsikalbinėjimai

Teko stebėti Ritos Miliūtės laidą, kurioje ji kalbina Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkę Laurą Matjošaitytę. Na, pribloškė ši graži blondinė ne tik R.Miliūtę, bet ir mane. Paklausta, ar pasidomėjo, kas yra vieno rajono teatro įkūrėjas ir akcininkas, ši valdininkė atrėžė, jog dėl tokių duomenų VRK negali kreiptis į valstybės įmonę Registrų centras. Kaip tai negali? O kas trukdo? Analogišką situaciją girdėjau iš vienos policininkės, kuri taip pat nustebusi klausė, iš kur jai sužinoti įmonės duomenis? Sakau, parašykite raštą Registrų centrui. Kur galėtų slypėti šitokio nenoro priežastys? Ogi fakte, jog už paslaugas reikia susimokėti. Mokėti reikia ir paprastam piliečiui, ne tik valdininkui.

Stebėtoja

Pašte – lyg vergovėje

Nebestebina manęs paštininkų virkavimai, jog jie taip pat žmonės ir gali sirgti, nenešioti nei laikraščių, nei išmokų, nei laiškų. Vienas bičiulis mėgino įsidarbinti šioje įstaigoje, tad suprantu, kad valdiškame darbe paštininkams labiau apsimoka sirgti. Paaiškėjo, jog už menką minimumą siūloma įmonės veiklai laužyti nuosavą automobilį. Va todėl žmonės ir negauna laiškų, nes gal sugedo kokio nors bėdžiaus mašina. O kas dar pamena buvusio ministro Eligijaus Masiulio mintį, jog paštui gali sutikti vadovauti žmogus tik už 5 tūkst. litų algą?