Aplink Draugystės parką gyvenantys klaipėdiečiai vėl šypsosi – į šiame parke esančius tvenkinius grįžo gulbės, kurios gal metus, gal dvejus čia nesirodė. Galbūt gražuoles buvo atbaidę darbininkai, valę šiuos vandens telkinius, o gal jos šiaip buvo pasirinkę kitą vietą gyventi.
Pačios sulaukusios didelio dėmesio gulbės taip pat suaktyvino žmones. Pasivaikščioti prie tvenkinių, pažiūrėti į paukščius, save parodyti išeina šimtai netoliese gyvenančių miestiečių. Ir vaikšto – pirmyn, atgal, į kairę, į dešinę.
Daugelis savo simpatijas gulbėms išreiškia maistu. Tempia joms beveik viską, kas lieka nesuvalgyta – nuo duonos iki cepelinų. Jei ir toliau nesusirūpins Lietuvos gyvūnų globos draugijos nariai, nenuostabu, kad gulbės iki rudens iš vegetarių taps mėsėdėmis.
Ornitologai ragina žmones būti supratingiems – lesinti tik tada, kai verčia susiklosčiusi situacija. Šiuo metų laiku ir iki vėlyvo rudens gulbės pačios gali išsimaitinti. "Bulkos", sausainiai, batonai, kotletai, vėdarai, cepelinai ir kiti "patiekalai" paverčia jas tinginėmis. Kam paukščiams vargti ieškant maisto, jei žmonės tiesiog bruka jiems į snapus?
"Kokteilio" perspėjimas
Nusipenėjusios gulbės nebegalės pakilti ir išskristi į Afriką.
Niekur neskelbta informacija
Gulbė per parą gali nuskristi 300 km.
Tokie mes, lietuviai
Labiausiai lietuviai nenorėtų buto išnuomoti kitataučiams, o kiek rečiau nesutiktų, kad jų bute gyventų žmonės su augintiniais.
Tai galima paaiškinti tiek praktiniu, tiek emociniu aspektu. Nuomininkų su augintiniais nenorima dėl ekonominių sumetimų, nes butas, kuriame laikomi šunys, katės ar kiti gyvūnai, dėvisi greičiau.
Pagrindinė priežastis, kodėl lietuviai neskuba nuomoti buto kitos tautybės žmonėms, yra emocinė. Jie vis dar nepasitiki tuo, ko nepažįsta.
Linksmieji tirščiai
– O gal vesti? – paklausiau aš savęs. Ir pats save pagąsdinau:
– Vesiu!
Naujausi komentarai