Pabandykite, gal tikrai šmakalas skaniau nei šaltibarščiai...
"Šmakalas – senoviška ir man pati skaniausia iš šaltų sriubų, net gardesnė už šaltibarščius", – tvirtino Aušra.
Tiesa, netrukus ji kiek sudvejojo: "O gal ir ne. Gal tiek pat skanios abi sriubos. Tikriausiai priklauso nuo nuotaikos."
Anot Aušros, žemaičiai su ja galbūt ginčytųsi tik dėl pavadinimo. Kai kas šmakalą vadina cibulyne, nors tai visiška netiesa.
O šmakalas arba "šmakals" (jeigu žemaitiškai) – šalta kefyro sriuba su kepta silke ir daug maltų pipirų.
"Kartą paragavę, tikrai norėsite vėl ir vėl", – garantavo moteris.
Jei neturite karštų žarijų ar vasarą nekūrenate židinio, Aušra siūlo paprastesnį, bet neprastesnį ir daug kartų išbandytą būdą, tinkantį gyvenantiesiems mieste.
Miestietiškam šmakalui reikia: vienos stambios sūdytos silkės (su galva, neišdarinėtos), 1 l skanaus kefyro ar rūgpienio, šviežiai maltų juodųjų pipirų, svogūnų laiškų ir krapų.
Silkę nulupkite, išskroskite ir išimkite kaulus.
Gautus filė gabalėlius pakepinkite gerai įkaitintoje sausoje keptuvėje. Be jokių riebalų, paprastai, po keletą kartų apvartydami iš abiejų pusių. Silkė turi gerai apskrusti, tapti sausa, biri ir dar šimtą kartų sūresnė, tik jokiu būdu nesudeginkite. Jei žuvis pradės byrėti kepant, nieko baisaus.
Iškeptą silkę susmulkinkite šakute ir gerai išrinkite ašakas. Į puodą supilkite kefyrą, sudėkite smulkintą silkę, suberkite smulkiai supjaustytus svogūnų laiškus ir krapus, negailėdami pabarstykite maltais pipirais (sūdyti nebereikia) ir pamaišykite. Puodą uždenkite ir palikite ramybėje bent pusvalandžiui, kad silkės sūrymas, aromatas ir kiti puode esantys dalykai tarpusavyje susimaišytų.
Patiekite su šviežiomis virtomis mažomis bulvytėmis.
Naujausi komentarai