Čekijoje, Dobromeržicės miestelio restorane, lankytojai turi kone išlaižyti lėkštes. Mat už likučius jiems gresia 50 kronų (beveik 2 eurų) bauda.

Tokios sankcijos numatytos tik švediško stalo klientams, galintiems į savo lėkštes dėti maisto tiek, kiek nori. Švediški pietūs čekams ir miestelio svečiams iš užsienio kainuoja kone 4 eurus.

Taip restorano administracija nusprendė kovoti su švaistūnais, kurie prikrauna į lėkštes kalnus įvairių produktų, kurių vėliau nesuvalgo.

"Kokteiliui" pavyko sužinoti, kad klientai teigiamai įvertino tokį vadovybės žingsnį.

Jei pietautojas nesutinka mokėti baudos, įstaigos apsaugininkas nusirašo svečio paso duomenis, o vėliau restoranas teisme siekia, kad pinigai būtų sumokėti.

Apie naujovę restorano direkcija informuoja specialiais skelbimais, kabančiais ties įėjimu į pietų salę.

Pažvelgus į istoriją

Švediškas stalas – skandinaviška tradicija, paplitusi visame pasaulyje. Jo istorija siekia tolimą praeitį. Prieš šimtą metų skandinavai iš produktų, tinkamų ilgesniam laikymui, – sūdytų žuvų, šakniavaisių ir daržovių, rūkytos mėsos – ruošdavo pusgaminius. Kai atvažiuodavo svečiai, visas maistas iš karto būdavo paduodamas dideliuose dubenyse. Taip šeimininkai išvengdavo bereikalingų ceremonijų ir galėdavo daugiau laiko skirti bendravimui. XX a. tokį kolektyvinio valgymo būdą perėmė visas pasaulis.

Švediškas stalas buvo patogus ne tik svečiams, bet ir šeimininkams, kuriems netekdavo verstis per galvą, kad pakeistų tuščias svečių lėkštes arba pripiltų bokalus. Prie stalų buvo patogu prieiti. Taip svečiai netrukdė šeimininkams, o jie – svečiams.

Skandinavijos šalys turi tradiciją patiekti šaltų užkandžių (švediškas, sumuštinių stalas, užkandžių stalas) atskirame kambaryje, iš kurio pavalgę svečiai pereina į pietavimo patalpą, kur jau valgo tradicinius pietus.

Česka (397 719; ar Klaipėdoje kurioje nors užeigoje ruošiami švediško stalo pietūs?)