Nubučiuoti it merginos

"Kokteilio" skaitytojai neliko abejingi Eugenijos smalsumui – iš kur kilo pasakymai: "Katino dienos" ir "Šuns dienos"?

Juozas dievagojosi, kad posakis "Išdėjo į šuns dienas" gimė žiūrint į tuos kaimo keturkojus, kurie dienas ir visą gyvenimą praleido ar leidžia pririšti prie būdos.

"Miesto šunys – nubučiuoti, kaip merginos, nuprausti, sušukuoti, numyluoti, o kaimo ciuckiai – vargšiukai, nuo lietaus besigelbstintys vėjo košiamose būdose", – vaizdžiai palygino vyriškis.

Skirtingos sampratos

Aris pateikė dvi pozicijas – žmogaus ir augintinio.

Praeidama šeimininkė pro katiną lepteli: "Tai gyvenimas – visą dieną drybsai, šildaisi uodegą ištempęs, niekas nerūpi. Man taip".

Katinas galvoja: "Taip, taip. Mano vaikus nuskandino, simpatiją sterilizavo, o mane patį iškastravo. Tikrai tau, šeimininke, tokį gyvenimą".

Šuo vergauja žmogui

Anonimu prisistatęs skaitytojas pareiškė savo nuomonę: "Apie katinus galiu pasakyti viena – jie laisvi gyvūnai, todėl ir laimingi. Pienelio palaka ir šildosi saulutėje. Jeigu turi noro, pabendrauja su šeimininku, užkalbina jį. Jis yra situacijos valdovas, o ne žmogus. Labai išmintingas padarėlis. Šuo vargšas – nesuprantantis savo nedalios. Jis priklausomas nuo žmogaus valios. Jis belaisvis – vergas. Jeigu nori keletą žingsnių į šoną žengti, tuoj šeimininkas šaukia "Šalia!" O dar blogiau – timpteli  pavadėlį. Tai – smaugimas. Šuneliui pritrūksta oro ir jis paklūsta šeimininkui. Ne veltui sakoma "Šuo ir kariamas pripranta". Tai kur ta draugystė tarp žmogaus ir šuns? Tai ne draugystė, tai vergystė..

Linksmieji tirščiai

Eina Mikė Pūkuotukas ir Knysliukas. Knysliukas klausia:

– Mike Pūkuotuk, girdėjau sakant, kad yra toks šuniškas šaltis.

– Taip yra toks.

– O kodėl nėra kiauliško šalčio?

– Yra, tik jis vadinamas paprasčiau – šaltiena.