Po kilusio gaisro Lina ėmėsi jo tyrimo.

„Kad galėčiau surinkti informaciją, turėjau pasikalbėti su močiute. Tuo metu ji buvo ligoninės priimamajame. Vos pradėjus kalbėtis, močiutė įsikabino į ranką, prašydama, kad važiuočiau su ja namo... O tų namų nėra. Ji sakė, kad jai reikia į juos parvažiuoti. Aklųjų ir silpnaregių draugijos pirmininkė pažadėjo ją priglausti pas save. Važiavau su močiute į sudegusius namus, pavyko surasti jos pinigus. Važiuoti į gaisravietę teko dar ne kartą, nes jai vis ko nors juose prireikdavo“, – pasakoja L. Baušienė.

Vien tuo Lina neapsiribojo. Ji kreipėsi dėl pagalbos į seniūniją, paskui – į vietos žurnalistus, kad jie pasidalintų žinia apie nelaimę.

„Močiutė vieniša, neturinti artimųjų, abu jos sūnūs mirę. Manau, kad bet kuris žmogus mano vietoje būtų taip pasielgęs“, – sako L. Baušienė.

Globos namuose močiutei glaustis neteko, ji, bendruomenei susitelkus ir suremontavus savivaldybei priklausantį būstą, apsigyveno tame pačiame kaime. Gyventojai jai atvežė elektros viryklę, kitų daiktų, paaukojo pinigų. Žmonių gerumas palengvino skaudžių praradimų naštą.

Lina sako, kad visas jų tarnybos kolektyvas taip pat visada stengiasi dalytis gerumu. Kasmet rengia Gerumo akcijas, per jas pildo vaikų svajones, lanko vienišus senelius ir daugiavaikes šeimas.

Beje, po vieno iš gaisrų pusmetį rūpinosi atokiame kaime likusiu šuneliu, vežiojo jam maistą, kol šiam atsirado vieta šunų prieglaudoje.