Justinos Šikšniūtės, susipažinusios su savo žudiku per internetą, bendraamžės galbūt neberizikuos tokiu būdu ieškoti pakeleivingo transporto. Tačiau tik trumpam. Kodėl kiekviena karta moka už savo jaunatvišką patiklumą tokią baisią kainą?

Suveikė savisaugos instinktas?

Lengviausia būti protingiems jau įvykus neatitaisomai tragedijai. Pamačius 23-ejų metų bedarbio Valdo Jankausko, tapusio tragiška 20-metės studentės J.Šikšniūtės lemtimi, nuotraukas, kurias jis buvo įkėlęs į socialinį tinklą "Facebook", iš karto aplanko abejonės, ar jaunuolis, neturintis psichologinių ar seksualinių problemų, pozuotų pusnuogis?
Kai kurios velionės bendraamžės, taip pat ieškojusios internete pakeleivingo transporto, šiandien tvirtina, kad įkyriai savo paslaugas siūlęs V.Jankauskas joms iš karto sukėlė įtarimą, tad jos nusprendė pasirinkti kitą keliavimo būdą ir taip, ko gero, išvengė žiaurios lemties.

J.Šikšniūtė, anot draugių, tokiu būdu keliavo ne kartą ir niekada anksčiau nepatyrė jokių panašių nuotykių. Tik įsivaizduojamus pranašumus – greičiau ir pigiau (nors teigiama, kad pinigų trūkumo ši vienturtė niekada nejautė). Be to, įdomiau ir kartais atveža iki pat namų. Deja, vienas kartas nemelavo.

Internetas tampa spąstais

Iš Mažeikių rajono Bugenių kaimo kilusiai Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto antrakursei J.Šikšniūtei, kaip įprasta savaitgalį viešėjusiai pas Šilutės rajone, Saugose, gyvenančią močiutę, labai reikėjo anksčiau grįžti į bendrabutį. Ir ji vėl per savo "Facebook'o" paskyrą susirado pakeleivingą automobilį.

Tai buvo paskutinis kartas. O paskutiniai jos žodžiai, kuriuos perskaitė tą popietę SMS iš J.Šikšniūtės gavusios draugės, – kad vairuotojas keistas, gal net įtartinas ir kad baigia išsikrauti jos telefonas. Po to ryšys nutrūko. J.Šikšniūtė bendrabutyje nebepasirodė.

Pranešimą apie jos dingimą gavę teisėsaugininkai "keistąjį" vairuotoją rado daug lengviau, negu prieš keliolika metų studentiško amžiaus merginas, kurios taip pat mėgdavo grįžti į namus pakeleivingais automobiliais, pradangindavusį Kazį Jonaitį, įėjusį į šalies kriminalistikos istoriją pakelių maniako vardu.

Dėl šiuolaikinių technologijų yra ne tik daugiau galimybių patekti į minėto išsigimėlio antrininkų, tykančių aukų ir internete, spąstus, bet ir teisėsaugininkams lengviau juos susekti. Tik kažin, ar nuo to lengviau jų aukų artimiesiems?

Pritrūko laiko?

V.Jankauskas, kuris, kaip paaiškėjo, jau du kartus teistas – už vagystes ir plėšimą, buvo susektas, peržiūrėjus dingusiosios be žinios susirašinėjimą jos "Facebook'o" paskyroje.
Pareigūnai šį šilutiškį apklausė jau kitą dieną. Tačiau įtariamasis, tikinęs, kad išleido išvakarėse savo bendrakeleivę Klaipėdoje, tąkart buvo paleistas.

V.Jankauskas pakartotinai sulaikytas antradienio ryte, pagal jo mobiliojo telefono duomenis nustačius, kad įtariamasis sekmadienio vakare Klaipėdoje nebuvo. Tada jis ir prisipažino nužudęs bendrakeleivę, tačiau dar bandė slėpti vietą, kur atsikratė aukos palaikų. Viena iš versijų – nespėjo jų paslėpti. Tik skubiai išvalyti ir parduoti autolaužynui savo automobilį "Hyundai" su išdaužtu keleivio durelių stiklu, davusį peno prielaidoms apie buvusias žūtbūtines grumtynes, spėjo.

Žudyti neplanavo?

Kita galima prielaida – vedžiodamas pareigūnus už nosies, V.Jankauskas tikėjosi nuslėpti dar vieną nusikaltimą – bendrakeleivės išžaginimą. Tai jau patvirtino ekspertai.
Aukos kūnas, kurį jis tikino numetęs nuo geležinkelio tilto į Minijos upę, trečiadienį buvo aptiktas dauboje prie Šilutės rajono Macikų kaimo kapinių – už kilometro nuo jo motinos namų. Šakomis pridengta velionė buvo išrengta, ant jos kūno matėsi akivaizdžios smurto žymės.

V.Jankauskas suimtas trims mėnesiams. Jį ginantis valstybės paskirtas advokatas linkęs abejoti, kad suimtasis ieškojo bendrakeleivių internete, turėdamas tikslą šias žaginti ir žudyti. Jis mano, kad tai – greičiau spontaniškai padarytas nusikaltimas.

Ieškojo darbo ir sugulovių

V.Jankausko advokato abejonės turi pagrindo – jo ginamasis prieš kelis mėnesius grįžo iš Anglijos, kur bandė uždarbiauti. Grįžus į Lietuvą, jo pragyvenimo šaltiniu galėjo tapti keleivių vežimas už pinigus, nemokant už tai jokių mokesčių.

Ieškojo V.Jankauskas darbo, kaip teigia internete rasti skelbimai, ir kitais būdais. Pavyzdžiui, kitą rytą po tragedijos – vos spėjęs nusiplauti J.Šikšniūtės krauju suteptas rankas, įdėjo skelbimą, kad atlieka įvairius statybos darbus "už prieinamą kainą".

Tačiau įtariamojo nenaudai byloja kiti internete jo palikti įrašai. Pavyzdžiui, apsilankymai pornografijos ir prostitučių tinklalapiuose. "Parašyk man, jaj (kalba netaisyta – aut. past.) norėtum gero sekso", – rašė moteriškos lyties atstovėms Normiu pasivadinęs asmuo. Nurodytas telefono numeris priklauso  V.Jankauskui.

Pašiurpo net kaliniai

Teigiama, kad vieną kartą nuo kitos skiria 12 metų. Aštuonių klasių išsilavinimą turinčio, itin pavojingu recidyvistu pripažinto Grigiškėse gyvenusio K.Jonaičio nusikaltimai šiurpino Lietuvą prieš 13–14 metų.

Skaudžiausia konstatuoti, kad ir jo aukos buvo panašaus amžiaus kaip V.Jankausko nužudyta mergina. K.Jonaičio išžagintoms ir nužudytoms jonavietėms Gerdai Šatraitytei ir Jurgitai Šteinaitei taip pat buvo po 20. Tokią pačią lemtį patyrusiai vieviškei Eglei Venskutonytei – 25-eri. Jos susistabdė K.Jonaičio "VW Passat" toje pačioje Vilniaus prieigų vietoje, kurioje prieš savaitgalį būdavo gausu autostopu į namus grįžtančių studenčių, – Žemuosiuose Paneriuose, netoli Vaduvos g.

Kai kurioms iš nužudytųjų K.Jonaitis, mėgdavęs rišti savo aukas prie medžio, buvo pirmas vyras gyvenime. Jo teisme, sulaužę nusikaltėlių pasaulio tabu skųsti likimo draugus teisėsaugai, sutiko liudyti net trys buvę kameros kaimynai. Šie įslaptinti liudytojai teigė pasišlykštėję, su kokiu pasimėgavimu K.Jonaitis jiems pasakojo apie savo sadizmą.

Draugių mirtis vienoda

Makabriškiausia šalį sukrėtusių K.Jonaičio nusikaltimų aplinkybė – kad G.Šatraitytė, dirbusi vienoje Vilniaus degalinėje ir ketinusi studijuoti vokiečių kalbą, ir Vilniaus pedagoginio universiteto chemijos specialybės studentė J.Šteinaitė buvo geriausios draugės. Tuo metu, kai pirmoji dingo, jos net gyveno viename kambaryje – pas J.Šteinaitės tetą.

G.Šatraitytė dingo 2000-ųjų birželio 7-ąją – ką tik iš išėjusi iš kirpyklos ir skubėdama autostopu į pažįstamų vestuves Jonavoje. Deja, dėl to skaudžiai išgyvenusi J.Šteinaitė ir toliau stabdydavo pakeleivingus automobilius. Kol beveik po metų – 2001-ųjų gegužės 9-ąją, skubėdama tokiu pačiu būdu į Jonavą pas mylimąjį, su kuriuo rudenį turėjo tuoktis, pateko į tuos pačius K.Jonaičio spąstus.

Ir jai jokios grėsmės iš pažiūros nekėlęs šeštą dešimtį baigiantis, akinius nešiojantis, žilaplaukis susistabdyto "VW Passat" vairuotojas davė paskaityti tą patį laišką. Jame buvo siūloma lytiškai santykiauti.

Jį skaitančias bendrakeleivės K.Jonaitis apsvaigindavo, voždavęs per galvą šalia vairuotojo sėdynės laikyto kirvuko pentimi. O po to iš greitkelio išsukdavo į miškelį.

Lemtinga klaida

Iš draugės, kuri taip pat buvo vienturtė, likimo nepasimokiusios J.Šteinaitės motina dirbo policijoje. Tačiau ne su šia aplinkybe susijęs K.Jonaičio demaskavimas, praėjus vos mėnesiui po J.Šteinaitės dingimo, o su lemtinga pakelių maniako klaida.

Anksčiau jis savo aukų daiktus atiduodavo žmonai, teigdamas, kad pirko juos sendaikčių parduotuvėje. Tačiau tą kartą nusprendė pasilikti ir J.Šteinaitės mobilųjį telefoną, nors, teigiama, kad nemokėjo juo naudotis. Šį telefoną, viešėdamas pas motiną kolektyviniame sode, kartą įjungė jo posūnis, panoręs paskambinti Vilniuje likusiai žmonai. Ir šis skambutis buvo užfiksuotas, nustačius tikslią telefono turėtojo vietą.

Nors pas K.Jonaitį buvo rasti ir kitų jo aukų daiktai, jis taip pat dar bandė išsisukinėti, iš pradžių tikindamas, neva bendrakeleivės pačios norėjo su juo lytinių santykių, o po to ėmė šantažuoti, reikalaudamos pinigų. Galiausiai jis pareiškė, kad tebuvo Romo Zamolskio, medžiodavusio autostopu keliaujančias gražuoles, vairuotojas. Ir mylėdavosi su Zamo grobiu šiam grasinant pistoletu.

Konfliktiškas kalinys

Vieviškė E.Venskutonytė, dirbusi "Sanitex" bendrovėje Vilniuje,  lemtingą 2000-ųjų gruodžio 8-ąją pateko į K.Jonaičio spąstus pavėlavusi į autobusą.

Po tragedijos jos motina pasakojo dažnai su vyru dukrai sakydavusi, kad ši nevažiuotų su bet kuo – stabdytų tik tuos automobilius, kuriuos vairuoja seneliai. Dukra juos ramindavusi, kad niekada nesėda pas jaunus vairuotojus, nes šių bijo.

Tris kartus teistam K.Jonaičiui (paskutinį kartą už tai, kad už 8 tūkst. rublių atlygį nužudė pažįstamo žmonos meilužį, o, atlikus už tai skirtą 15 metų laisvės atėmimo bausmę, mįslingomis aplinkybėmis dingo ir abu prieš jį parodymus davę liudytojai) 2000-aisiais, kurie užrašyti ant E.Venskutonytės antkapio, buvo 57-eri.

Anot Lukiškių kalėjimo administracijos, vienutėje kalintis iki gyvos galvos nuteistas K.Jonaitis, kuriam šiandien jau per 70, yra vienas iš konfliktiškiausių kalinių.

Išsigelbėjo tik dvi?

Trečioji K.Jonaičio žmona Galina, kuri buvo teisiama kartu su vyru – už naudojimąsi nužudytų merginų daiktais, yra viešai pareiškusi, kad pavyko nustatyti ne visas jos sutuoktinio aukas. Neva, sprendžiant iš įtartinai pakilių jo nuotaikų pliūpsnių, kurie sutapo su aukų žūties datomis, nužudytų merginų turėjo būti dvigubai daugiau.
Panašiai kalbėjo ir teisėsaugininkai, tačiau daugiau panašių nusikaltimų K.Jonaičiui inkriminuoti nepavyko.

Jaunystėje teisę studijavusi, tačiau mokslų nebaigusi G.Jonaitienė teigė susipažinusi su iki gyvos galvos nuteistu savo vyru taip pat važiuodama pakeleivingu automobiliu. Tik tada K.Jonaitis, pasidabinęs odine skrybėle, dar vairavo "Žigulius". Ir taip pat kėsinosi ją išžaginti, tačiau būsimai žmonai pavyko išsigelbėti. Kaip ir vienai septyniolikmetei globos namų auklėtinei, Kauno prieigose susistabdžiusiai K.Jonaičio vairuojamą sunkvežimį KAMAZ, vežusį iš Vilkaviškio į Vilnių medienos krovinį.

Septyniolikmetė taip pat buvo išžaginta, bet jai pavyko pabėgti, K.Jonaičiui nuėjus prie sunkvežimio – galimai atsinešti nužudymo įrankio. Mergina trumpam buvo palikta miške, manant, kad auka – be sąmonės.

Pasekėjų netrūksta

Apie pavojus, kuriuos rizikuoja patirti keliones pakeleivingais automobiliais mėgstančios merginos, liudija ir užpernykštis Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nuosprendis. Juo už 20-metės, turinčios negalią dėl visiško aklumo, išžaginimą buvo nuteistas 46-erių metų Audrius Gasiūnas. Jo sugyventinė tuo metu laukėsi.

Sakraliniame chore giedojusi ir vienuole ketinusi tapti neįgalioji susistabdė A.Gasiūno automobilį "Megos" prieigose, neįtardama, kad jis jau du kartus teistas už išžaginimus. Nepavyko to išvengti ir autostopu keliauti mėgusiai 20-metei, prašiusiai žagintojo to nedaryti, nes ji dar nekalta. Tiesa, jis tradiciškai teisme tvirtino, kad bendrakeleivė puolusi pati jam ant kaklo ir po lytinės sueities iš laimės net ėmusi giedoti giesmę, šlovinančią Viešpatį.

A.Gasiūnas atsidūrė teisiamųjų suole dėl 20-metės gudrumo. Būdama akla, ji sugebėjo išsiaiškinti skriaudiko automobilio valstybinius numerius – nusiuntusi šį parnešti ledų, paprašė kito vairuotojo pagalbos. Šiandien ji augina sūnų, kurio tėvas – jos žagintojas. Tačiau teisme prašė priteisti moralinį atlygį tik jai, nes nepripažįsta A.Gasiūno savo vaiko tėvu.

Ką daryti?

Po praėjusio savaitgalio tragedijos pamaryje, kaip ir po šalį sukrėtusių pernykščio rudens įvykių Panevėžio rajone, kai buvo nužudyta dviejų asmenų pagrobta bei išžaginta septyniolikmetė, bandžiusi prisišaukti pagalbą telefonu 112, vėl imta diskutuoti, kaip atsidūrus tokiose situacijose elgtis? Ar gali tokiais atvejais padėti mūsų specialiosios tarnybos?

Po skandalo, lydėjusio pernykštę tragediją, skambinant telefonu 112, Bendrojo pagalbos centro (BPC) operatoriai jau mato ekrane, kur yra besišaukiantysis pagalbos.
Po praėjusio savaitgalio tragedijos imta raginti, kad šio centro operatoriai turėtų tokią pačią galimybę matyt, ir iš kur siunčiama SMS žinutė. Anot BPC vadovų, pavojų pajutusi J.Šikšniūtė būtų turėjusi daugiau šansų išsigelbėti, jeigu būtų rašiusi SMS ne draugėms, o siuntusi žinutes telefonu 112.

Nuo gegužės 1-osios jau yra tokia galimybė. Tačiau SMS gavę BPC operatoriai turi ją peradresuoti policijai, kuri turi galimybę nustatyti, kur veikia telefonas. Todėl BPC vadovai pataria tokiais atvejais ne rašyti SMS, o geriau įjungti telefoną ir kalbėti su pagrobėju taip, kad  operatoriai matytų, iš kur skambinama, ir suprastų, kas vyksta.

Komentarai

Donatas Mažeika

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybos viršininkas

Internetas ir socialiniai tinklai yra įrankis, suteikiantis galimybę pasiekti plačią auditoriją ir išlikti santykinai anonimiškam. Tuo naudojasi asmenys, turintys ne visai gerų ketinimų.

Pamario tragedija moko, kad bendraujant internete reikia būti atsargiems ir kritiškai vertinti pateikiamą informaciją. Bendraudami internetu savo oponentą dažniausiai vertiname tik pagal jo parašytą tekstą. Mes dažniausiai neturime galimybės įvertinti jo kūno kalbos, veido išraiškos, intonacijos, nuotaikos ir daugelio kitų dalykų, kurie tiesiogiai bendraujant leidžia įvertinti žmogaus asmenybę ir jo žodžių tikrumą. Galų gale mums netgi gali būti pateikta klaidinga informacija apie žmogaus amžių bei lytį. Negerų ketinimų turintys asmenys tai gali panaudoti aukoms surasti.

Tėvai privalo domėtis tuo, ką jų vaikai veikia internete, – paaiškinti jiems, kad ten yra ne tik draugiškų žmonių, bet ir blogų ketinimų turinčių nusikaltėlių. Vaikams turi būti įdiegta, kad jie perspėtų tėvus apie tai, jog eina susitikti su draugu ar drauge, su kuriais susipažino internete. Tėvai turėtų objektyviai įvertinti internete esančią informaciją apie tuos potencialius draugus. Tai galima padaryti naudojantis paieškos tinklalapiais, taip pat peržiūrėjus potencialių draugų paskyras socialiniuose tinkluose.

Laima Ruibytė

Psichologė-psichoterapeutė, Mykolo Romerio universiteto docentė

Daugelis tiriančiųjų asmenis, darančius nusikaltimus, panašius į praėjusį savaitgalį įvykdytą pajūryje, pastebi, kad jie dažniausiai turi iškreiptas nuostatas dėl seksualinių santykių. Daugelis jų mano, kad jeigu moteris sėda į jų automobilį, tai galimai ji nori lytinių santykių. Jiems būdingas gebėjimas labai lengvai pasiteisinti, kad ne jie kalti.
Dažnas tokių asmenų turi iškreiptų seksualinių fantazijų, susijusių su prievartavimais. Kaip ir kitiems smurtautojams, jiems būdinga silpna emocijų kontrolė. Įtariamasis studentės nužudymu galimai irgi neplanavo jos nužudyti, bet jai ėmus priešintis, nesugebėjo greitai ir kitaip išspręsti nenumatytos problemos.

Išoriškai tokius asmenis sunku atpažinti. Pagal statistiką dažniausiai prievartautojai – 25–30 metų amžiaus. Bet yra ir išimčių. Esu įsitikinusi, kad, klausantis savo vidinio balso, tokius asmenis galima atpažinti. O vykstant pakeleivingu transportu, susikoncentruoti į vairuotojo išvaizdą tiesiog būtina.

Kaip elgtis patekus į pavojingą situaciją? Manau, kad tokiais atvejais labai padėtų specialios apsigynimo priemonės – pavyzdžiui, dujų balionėlis. Geriausia išeitis yra kovoti, nors galima pabandyti ir tartis gražiuoju. Yra žinoma atvejų, kai prašymai pasigailėti tiesiog pažadindavo seksualiniuose maniakuose žvėrį. Ypač jeigu tokio asmens motyvacija – sadistinių polinkių patenkinimas.

Vieni šios rūšies nusikaltėliai nori pasijusti vyrais, taip kompensuodami kokį nors savo trūkumą. Kitų motyvacija daryti tokius nusikaltimus – noras dominuoti, parodyti jėgą. Treti taip realizuoja kažkokį pasąmonėje slypinti kerštą moteriai. Pavyzdžiui, motinai. K.Jonaičio atveju prieš jį labai smurtavo tėvas, o motina jo negynė. Gal būtent tai buvo šiurpių jo nusikaltimų priežastis.

Įtariamasis klaipėdietės studentės nužudymu, teko girdėti, augo be tėvo. Tarp smurtautojų – daug tokių asmenų. Tačiau negalima teigti, kad visi be tėvo augantys vaikai užauga tokie.