Aktorius Giedrius Savickas savo laisvalaikį skiria knygoms. Vaidina Oskaro Koršunovo spektakliuose – kuria netgi Romeo vaidmenį. Bodisi amžinos jaunystės ir nemirštančio grožio kanonais. Verda iš jaudulio prieš kiekvieną spektaklį. Pasiilgsta diskusijų. Niekada neparkuos savo automobilio neleistinoje vietoje. Ir jam vis dar įdomu teatras. Arba tiesiog neerzina, kaip pats sako. Apie tai Oskaro Koršunovo teatro užkulisiuose ir kalbamės su pačiu Giedriumi.

Alioša, Gildensternas, Pakas, Romeo – tai didelių klasikos veikalų vaidmenys. Kaip aktorius juos ruošia? Ar priskirtum save prie besidominčių ir skaitančių aktorių?

Skaityti labai mėgstu, tai vienas mėgiamiausių užsiėmimų gyvenime. Didžiausią malonumą suteikia namuose turima nauja knyga – tuomet eidamas namo dar pakeliui pradedu drebėti.

Kartu su kolegomis bendromis pajėgomis pasinėrėme į tuos didelius kūrinius ir atradome daugybę dalykų. Vienas turbūt tiek neatrasčiau. Toks grupinis prisilietimas prie Šekspyro yra lyg mokslinis darbas. Juk du mėnesius analizuoji vieną jo tekstą. Esu labai laimingas, jog būtent man taip nutiko.

Tik prisilietus prie naujo kūrinio, pradžioje žaidi detektyvus: emocijų, jausmų, minties. Ieškai kas yra žudikas tame tekste. Tampi tikru emocijų ir minties detektyvu. Atrodytų, klasikos kūriniuose rašytojai jau viską paruošė, pačiam nereikia ruoštis – tu tik skaityk. Bet suprasti kas ten parašyta ir užkoduota – ne visada lengva, tačiau įdomu.

„Vasarvidžio nakties sapnas“ – lyg pasaka su daugybe elfų ir fėjų. Natūralu tikėtis grandiozinių matmenų ir vizualiai perkrauto spektaklio, tačiau gaunate tik po specofkę (darbo rūbą) ir medinę lentą į rankas. Iš ko tuomet kurti vaidmenį? Kaip pagauti tą gyslelę, kuomet atrodo apskritai nėra ko nusigriebti?

Pasislėpti gali tik už lentos. Žiūrovas mato tik tave, prieš jį esi plikas ir nuogas. Čia vėl turi prisiminti visą aktorinę mokyklą. „Vasarvidžio nakties sapne“ sutelpa visas aktoriaus amatas. Turi vaizduoti mišką – atrodo, lyg ir turėtų būti nepatogu aktoriui vaidinti mišką. Bet būtent tada atsiskleidžia koks tu esi instrumentas, kokio lygio tavo vidinės meistriškumo melodijos: plačios ar iš dviejų natų?

„Vasarvidžio nakties sapnas“ turėtų būti rodomas visą laiką, vis įvedant naujus jaunos kartos aktorius. Jiems tai yra mokomoji medžiaga. Juk spektaklis ir gimė iš mokomosios medžiagos, tačiau vis daryra gyvas ir aktualus jau trylika metų.

Režisierius Oskaras Koršunovas dažnai vienaip ar kitaip aktualizuoja Šekspyro pastatymus. Lengviau būti šių dienų Romeo ar, tarkime, mėginti juvelyriškai tiksliai atkurti šekspyriškosios epochos Romeo?

Kada menas yra šiuolaikinis? Jeigu aš žiūriu į Leonardo da Vinči paveikslą, tai ir yra šiuolaikinis menas. Nes aš į jį žiūriu dabar: susikuriu savitą požiūrį į jį, šiuolaikiškai apie jį mąstau ir sprendžiu. Toks pats ir Šekspyro tekstas – jeigu į jį tinkamu kampu žvelgsi, jis taps aktualus.

Skiriasi to meto ir mūsų laikų požiūriai. Ar gražu ir protinga jauniems žmonėms įsimylėti, apgauti tėvus, pabėgti ir nusižudyti? Šiandien pasakytų, jog jie bepročiai ar narkotikų prisiriję narkomanai. Nebetekome tokios vertybės kaip meilė. Dėl meilės žudytis? Eik tu sau... Dėl ko šiais laikais žmonės žudosi? Dėl bankrotų. Verslininkas pamato, jog jo firma bankrutuoja ir nusišauna. Dėl babkių žudosi.

Žudytis dėl meilės atrodo kažkas keisto ir nesuvokiamo. Et, durnius, juk galėjo susirasti kitą...Vat Romeo negalėjo. Mes nesuprantame to, jog meilė gali būti tik vienintelė. Taigi susirasi kitą, susituoksi ir išsiskirsi, juk lengva...Toks tas požiūris šiandien.

Tai visgi koks yra tas šių laikų Romeo?

Man atrodo, jog šiandien Romeo yra tiesiog susituokęs, šeimą turintis žmogus. Jeigu būtų mano valia, duočiau po medalį kiekvienai visą gyvenimą kartu nugyvenusiai šeimai. Tiesiog ateičiau, duočiau medalį ir parodyčiau visiems žmonėms kaip labai retą pavyzdį. Toks ir Romeo, lyg kažkoks išlikęs dinozauras: mylintis ir be galo gerbiantis moterį. Jis moterį vis dar laiko moterimi, o ne kažkokiu daiktu ar grožio forma. Tai yra šių laikų Romeo. Retas, bet geras.

Peršokime prie „Hamleto“. Kas yra šių dienų Elsinoras ir Hamleto šeimos atitikmuo šiandienos realybėje? Repetuojant juk turbūt ieškojote kažkokių sąsajų.

Pamenu, kartą rodėme „Hamletą“ mažame miestelyje. Atrodo, lyg ir nelengvas spektaklis, tačiau ten žmonės jį priėmė labai gerai. Kodėl? Todėl, kad „Hamleto“ situacija jiems puikiai pažįstama. Pažvelkime į ją iš įprasto mažo miestelio gyventojo pozicijos: Tas nužudė tavo tėvą ir dar miega su tavo motina? Aš net neapsimesčiau išprotėjusiu – aš sveikas juos nužudyčiau.

Tokios šeimos gyvavo, gyvuoja ir gyvuos. Valdžios troškimas neturi pabaigos, kaip ir žmogaus godumas. Žmonija save išnaikins dėl valdžios. Ir bus labai graudu žiūrėt, kai liks tik du žmonės ant sviesto, kovojantys dėl valdžios. Mes nemokame savęs suvaldyti, o norime valdyti kitus.

Pati didžiausia bėda yra žmonių galvojimas, jog jie gyvens amžinai. Amžinos jaunystės, grožio išlaikymo plastinėmis operacijomis bumas yra kažkas baisaus. Juk negyvensi amžinai.

Na, palaidos gražius...

Jie net negražūs. Pažiūrėkime į Motinos Teresės veidą ir pamatysime iš tiesų gražų žmogų: visą raukšlėtą, bet tokio gražaus švytėjimo. Tai yra iš tiesų gražus žmogus.

Nereikia su žiburiu toli ieškoti tokių šeimų kaip Hamleto. Mūsų tai jau net nebestebina. Geriau vaikams parodyti erotinį filmą negu leisti paskaitinėti naujienas internete – tai jiems bus žymiai sveikiau.

Koks yra režisierius Oskaras Koršunovas dirbdamas su aktoriais? Diskutuojantis, besiklausantis ar betarpiškai besiremiantis savo nuomone?

Oskaras yra labai taiklių pastabų režisierius. Pastabų, kurioms tiesiog nebegali prieštarauti. O juk žinia, kad aktoriai labai jau nemėgsta pastabų. Jis neįvelka aktoriaus į kažkokius griežtus rėmus, liepiančius daryti taip, kitaip ar anaip – jis leidžia jam būti. Oskaras sudėlioja projekcijas bei vektorius kur aktoriui eiti, o ten jau gali kurti ir būti toks, kokį save bepasiūlysi. Nesi priverstas daryti tai, ko negali ar nenori.

Žvilgtelėjus į tave iš šalies besiruošiant spektakliui „Dugne“, atrodo, jog visiškai nesijaudini. Iš tiesų būni toks ramus ar tai tik išorinė apgaulė, o viduje viskas verda?

Visą laiką jaudinuosi ir visą laiką verda. Kartais būna, jog nesijaudini, tačiau tuomet iš karto pagalvoji, kad kažkas negerai. Kartais jaudinuosi nuo pat ryto. Anksčiau ir pats galvojau, jog aktorius dirba tik pora valandų per dieną – kiek trunka spektaklis, tačiau tegul ir žiūrovai žino, jog aktorius pradeda dirbti nuo pat ryto ar netgi dieną prieš spektaklį. „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ atveju aš jau dirbu likus dviem dienom iki spektaklio.

Dalis tavo kartos aktorių atsiriboja nuo teatro, išmainydami jį į televiziją. Iš kur pas tave tiek potraukio teatrui?

Tiesiog įdomu. Susiduri su Gorkiu, Šekspyru, prisilieti prie jų. Atrandi galimybę bendrauti su vyresniais kolegomis, prisiliesti prie jų patirties bei jaustis su jais lygus. Gyvenime labai pasiilgstu diskusijų. Esame įpratę sakyti tiesiog arba taip, arba ne, vengdami diskusijų. O būtent diskutavimas ir yra protingumo požymis.

Teatre viskas lyg sveikame maiste: ir fizinė forma gera, ir bendravimas su kitais, ir smegenų maitinimas. Vien ką reiškia gastrolės. Juk be teatro tikrai nebūčiau tiek daug pamatęs. Aišku, jeigu nebūtų gastrolių, vis tiek vaidinčiau teatre.

Kartais pagalvoji kokius vaidmenis dar norėtum sukurti?

Niekada negalvoju apie konkrečius vaidmenis. Tiesiog tie vaidmenys ateis ir man jie bus geri. O labiausiai patinkantis vaidmuo – tai paskutinis, dar nelabai pažintas, lyg neperskaityta knyga. Beje, labai norėčiau sukurti vaidmenį spektaklyje vaikams ar paaugliams.