Užuot svarstę, kaip rengiant savaites ar mėnesius trunkančius koncertinius turus užsienyje surasti naujų klausytojų, šalies atlikėjai koncertuoja ten, kur įsikūrę daugiausiai lietuvių. Taip tvirtina muzikos apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas. Atlikėjas Andrius Mamontovas tikina, kad koncertuoti mūsų tautiečiams emigracijoje vis tiek naudinga, o dainuoti užsieniečiams lietuviškai – nemenkas iššūkis.

„Praradus auditoriją Lietuvoje – pas emigrantus“

Dar 1990-aisiais anuomet itin populiarios, tūkstantines minias į Vingio parką sutraukiančios grupės „Antis“ ir „Foje“ išvyko koncertuoti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) ten gyvenantiems lietuviams. Muzikos ekspertai tai laiko koncertinių turų emigrantams pradžia.

„Šiuo metu koncertų emigrantams pikas yra pats aktyviausias, palyginti su ankstesniais metais. Grupės praleidžia po kelias savaites Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje“, – tvirtina prodiuseris, agentūros „M.P.3“ vadovas Vaidas Stackevičius.

Muzikos apžvalgininkas K. Vyšniauskas pritaria, kad mūsų tautiečiams užsienyje koncertų daugėja, bet tai esą natūralu – kai dalis klausytojų Lietuvoje į koncertus nebeateina, nes jos paprasčiausiai čia nebeliko, muzikantai patys keliauja paskui emigrantus.

Dainininkas, aktorius Andrius Mamontovas skaičiuoja, kad mūsų atlikėjų maršrutai prasiplėtė tiek, kiek pasaulyje gyvena lietuvių. D. Britanija, Airija, Norvegija – valstybės, kuriose esą vyksta daugiausiai koncertų, nes ten itin aktyvios lietuvių bendruomenės.

A. Mamontovas koncertus tautiečiams yra surengęs Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, JAV, Kanadoje bei kitose šalyse. „Ir turbūt būsiu pirmas, kuris koncertuos lietuviams kovą Šanchajuje ir Pekine“, – priduria atlikėjas.

Koncertuoti užsieniečiams – didelis iššūkis

Pasak K. Vyšniausko, nors koncertų užsienio lietuviams dabar yra kur kas daugiau, Lietuvos atlikėjų koncertų tarptautinei užsienio auditorijai pagyvėjimo nematyti. O esą būtent tai turėtų būti esminis grupės tikslas keliaujant į užsienį: pristatyti savo muziką tiems, kurie jos dar negirdėję, ir taip plėsti savo klausytojų ratą.

„Tai, kad pamatome šaukiančią antraštę apie Džordanos Butkutės koncertą Londone, jokiu būdu nereiškia, jog ši atlikėja taikosi į britų muzikos rinką – tai viso labo parodo, kad Londone yra pakankamai lietuvių, galinčių užpildyti barą, kuriame Dž. Butkutė koncertuos.

Būkime atviri sau – joks britas, danas ar olandas neis į Dž. Butkutės koncertą. Vienintelis tarptautinis niuansas tokiuose koncertuose – bilieto kaina, siekianti ne 20 litų, o 20 eurų“, – tęsia K. Vyšniauskas.

V. Stackevičius mano, jog kiekvienas atlikėjas svajoja pagroti ne tik emigrantams, bet ir užsieniečiams, tačiau dažniausiai į tokius koncertus vis tiek susirenka nemaža dalis lietuvių. „Mūsų muzikantai užsienio publikai koncertuoja gana retai, kartu tai jiems būna didelis iššūkis“, – pastebi „M.P.3“ vadovas.

„Jei yra galimybė groti užsienio auditorijai, jos neatsisakau. 1991-aisiais pusę metų praleidau JAV, kur kiekvieną savaitę grojau JAV klubuose. Esu pakankamai grojęs ne lietuviams, ir tai yra labai geras drenažas, ypač, kai groji lietuvių kalba. Vis dėlto tai buvo tikrai didelis iššūkis, nes amerikiečiai sunkiai priima dainuojančius kita kalba.

Aš pats save laikau Lietuvos atlikėju ir mano vertingiausios dainos parašytos mūsų kalba. Noriu dainuoti žmonėms, kurie supranta žodžius. Tekstas mano dainose sudaro pagrindinę vertę“, – aiškina A. Mamontovas. Be to, pasak atlikėjo, mūsų daininkams sveika keliauti ne tik po Lietuvos miestus ir miestelius, bet ir išvykti į užsienį, kelionėse įgauti tam tikros patirties.

„Lietuvos muzikos industrija laukia naujos kartos vadybininkų“

Tuo metu K. Vyšniauskas įsitikinęs, Lietuvoje yra per mažai gyventojų, kad grupė galėtų sėkmingai koncertuoti. Jai būtina rasti klausytojų užsienyje, ir ne tik lietuvių. Tačiau tai pasiekti mūsų atlikėjams esą sunkiai sekasi, dažnai jos to nė nebando. „Rezultatas – galiausiai, kai išblėsta pirminė euforija būti scenoje, grupėms pritrūksta pinigų ir jos išrya nepasiekę savo galimybių piko“, – apibendrina muzikos apžvalgininkas.

Visgi K. Vyšniauskas randa ir sėkmingų pavyzdžių – muzikinis susivienijimas „Silence Family“ turi klausytojų Vokietijoje, Japonijoje, Rusijoje, D. Britanijoje, o Alina Orlova rado publiką Rusijoje ir Prancūzijoje. Šiauliečių roko grupė „Colours of Bubbles“ taip pat surengė sėkmingų koncertų Lenkijoje.

„Daug koncertų užsienyje buvo atlikusi grupė „Antis“, visą Europą išmaišė pankai „dr. Green“. Jei legenda nemeluoja, „Bix“ kažkada apšildė pati „Nirvana“ su dar gyvu Kurtu Cobainu. Bet nė vienas šių pavyzdžių neišaugo į ilgametę tarptautinę sėkmės istoriją. Lietuvos populiarioji muzika buvo ir yra labai lokali“, – konstatuoja K. Vyšniauskas.

Viena esminių priežasčių, pasak muzikos apžvalgininko, yra negebėjimas parduoti muzikos tarptautinei auditorijai. Mūsų šalies muzikos industrijai esą verkiant reikia naujos kartos vadybininkų, kurie gebėtų veikti tarptautiniu mastu.

„Absoliuti dauguma dabartinių vadybininkų neturi nei kontaktų, nei žinių, dažnai ir pakankamų anglų kalbos gebėjimų, kad tai pasiektų.

Tiek patiems Lietuvos muzikantams, tiek jų vadybininkams tarptautinė vakarų muzikos rinka yra didelis ir tamsus miškas, į kurį jie tiesiog nekelia kojos. Dėl to daugelis Lietuvos grupių koncertų ir vyksta užsienio lietuviams – su jais bendrauti daug paprasčiau“, – pokalbį baigia K. Vyšniauskas.