Su dailininke Egle Velaniškyte kalbamės jos bute. Greitai vidurnaktis. Kelią į namus užpustė, taigi teks likti čia. Tapytoja mielai pasiūlo nakvynę, lengvai ir paprastai, tarsi būtent taip ir turėtų bendrauti žmonės: vienas kitą girdintys, suprantantys, be jokių kaukių ir susireikšminimų.

Pradžioje – performansas

Taip jau išėjo – užsibuvau E.Velaniškytės parodos atidaryme GK galerijoje, kurią nedidelėje V.Putvinskio gatvėje parodo angelas. Didžiulis, pūgoje itin stipriai mojuojantis popieriniais sparnais. Taip sugalvojo Eglė, ji visada ką nors įdomaus sumąsto.

Ir parodą atidarė netradiciškai. Ji tai pavadino performansu, o išėjo visas spektakliukas. Performansas dažnai siejasi su provokacija, iššūkiu, o parodos atidaryme E.Velaniškytė su bičiule Jurga Valatkaite, veidą paslėpusios po Venecijos kaukėmis, tarsi dell'arte veikėjai inscenizavo menininko dramą. Čia pat žiūrovų akivaizdoje dailininkė, nusirengusi keletą drabužių (nuogumo metafora), dažuotomis rankomis (savo kraujo metafora) tepė dažus ant jau nutapyto paveikslo vis klausdama pirkėjo (demono) ar užteks, ar jam patinka paveikslas. Deja, įdėto darbo Pirkėjui vis būdavo per maža.

Jau tada, po pirmųjų potėpių, kai kitaip išryškėjo paveiksle nutapytos moters rankos ir veidas, norėjosi sušukti lyg kokiam Faustui: „Sustok... Egle!“ (ne – akimirka žavinga), tačiau drauge su kitais užspaudusi žadą tylėjau. „O kodėl? Ir reikėjo surikti“, – po to, kai prisipažinau, nusistebėjo Eglė, ir žinau, kad ji ne tik būtų sveikai priėmusi įsiveržimą į jos sumanytą spektakliuką, bet dar ir akimirksniu interpretavusi naują situaciją, nes tai menininkė – nuolat interpretuojanti, džiazuojanti bet kokioje aplinkoje ir, regis, su pačiu gyvenimu.

Antrą kartą norėjosi sušukti, kai E.Velaniškytė godžiam Pirkėjui nesiliaujant reikalauti geresnio kūrinio, pasiėmė skustuvą ir juo ėmė skusti savo plaukus, kuriuos čia pat sudėjo (tikrąją to žodžio prasme) į paveikslą.

Kada sumokėsi? – paklausė Menininką įkūnijusi E.Velaniškytė. Pirkėjas ėmė traukti akmenėlius, pelenus, ištraukė ir vieną auksinį pinigą. „Tik tiek?“ – nusivylė Menininkas. Tuomet iš savojo kapšo Pirkėjas ėmė saujomis pilti smėlį. Menininkui į delnus, kišenes, ant galvos...

„Iš amžinybės nori vogt visi, o amžinybė kaip pajūrio smėlis...“ – priminė poeto Osipo Mandelštamo eilėraščio eilutę E.Velaniškytė.

Metai buvo sunkūs

Eglės namai erdvūs, praktiškai pačioje Laisvės alėjoje, nemažai įspūdingų antikvarinių baldų, jos mamos pirktų pačiame Sankt Peterburge, ir, žinoma, visur paveikslai. Daug jų – ir Eglės, ir jos draugų.

Galerijoje, kur šiuo metu eksponuojama dailininkės paroda, viena siena skirta draugų kūriniams. Ant visų kitų galerijos sienų – E.Velaniškytės tapyba. Subtilus žemės atspalvių koloritas, susikaupusios, gal kiek liūdnokų, bet mąstančių žmonių figūros, žinančių ir kančios skonį, ir ramybės išmintį.

„Šie metai man buvo baisūs“, – prisipažįsta E.Velaniškytė, – gerai, kad jie baigėsi. Šįmet beveik netapiau." Nors galerijoje yra ir mažo formato natiurmortas su svarstyklių svarmenimis – nutapytas tik prieš mėnesį.

"Paveikslą norėčiau tapyti maždaug 3 metus, – susimąsto dailininkė, – tik tada jį visą išjauti ir iščiupinėji, nes tapyba – tai visų pirma darbas, to įkvėpimo nedaug, todėl tas Pirkėjas galėtų ne tiek reikalauti, šokdinti Menininką, o pirkti jo kūrinį, kad kūrėjas galėtų išgyventi, – pratęsia savojo performanso mintį E.Velaniškytė, – galėtų nuvykti į muziejus ir pamatyti kitų autorių kūrinius, žinoti, kas vyksta pasaulyje.

E.Velaniškytės parodai ekspoziciją atrinko kolega grafikas Edmundas Saladžius, kadangi tai – slenkanti paroda, po dviejų savaičių ją naujai suformuos bičiulis tapytojas Antanas Andziulis, vėliau – pati Egle su drauge J.Valatkaite ir t.t.

Apskritai, šiomis dienomis užėjus į GK galeriją joje dažnai galima sutikti ir pačią dailininkę, kuri mielai pabendraus ir pavedžios po parodą, juk E.Velaniškytė – nepranokstama edukacinių valandėlių vedėja Kauno paveikslų galerijoje.

Šįkart menininkė ne tik bendraus, bet ir galerijos lankymo valandomis pieš pakabintų tapybos darbų piešinius, kurie suguls į rankų darbo katalogėlį. „Visai kaip pirmųjų parodų“, – juokiasi dailininkė ir rodo pirmosios parodos su draugais sukurtą katalogėlį.

„Tvirtai žinau tik tai, kad gimiau. Sąlygiškas ir atsitiktinis yra laiko tėkmės skaičiavimas ir rūšiavimas į vakar, šiandien, rytoj; vaikystė, jaunystė, senatvė. Patyriau, kad yra kūrybinės pradžios metas, kai tapyba kuria mane – augina manyje tiesos kriterijų, kaip vienintelę pasaulio pažinimo galimybę. Daug gyventi, dirbti, galvoti ir neišmokti meluoti, viską organiškai susieti į vieną – UNAM (vienybė)“, – viename tokių katalogėlių užrašytos E.Velaniškytės mintys.

Gaila, kad jame nenurodyti metai, kada buvo surengta paroda, bet tai nesunku išsiaiškinti – darbai datuojami nuo 1979 iki 1989 m., taigi prieš gerą dvidešimtmetį...

Mačius naujausios parodos performansą galima manyti, kad Eglės kriterijai, prioritetai, kertiniai akmenys – tie patys: „Visa tai, kas jau nutapyta ir rodoma, – jauni žingsniai, pažintis su pasauliu ir tų susidūrimų atspindžiai: čiumpi, griebi, neši po gabalėlį į savo narvelį, į save, klijuoji, spalvoji, tiesi tiltus (forma tėra tiltas, jungiantis meno dvasią ir žiūrovą, kuriais grąžini pasauliui jo tiesas ir melus, prieštaravimus ir kančią, retas šventes.“

Toliau pačioje katalogėlio pabaigoje Eglės ranka parašyta: "Ar tai, ką darau, išeis už vieno gyvenimo užburto rato ribų?..

Kai tapau apie tai negalvoju."

G.Borisevičiaus skulptūros

E.Velaniškytės darbo kambaryje – išspaustų dažų paletės, knygos, senovinis rašomasis stalas, į pianiną atremti keliolika paveikslų. Nusistebėjus dėl pianino, tapytoja šast ir jau skambina iš Antano Smetonos laikus menančios gaidų knygos Ludwigo van Beethoveno Sonatą Nr.14. „Ai, šitą nelabai moku, – paverčia keletą lapų, – Va, šitas sekasi geriau “, – susikaupusi palinksta ties Johanno Sebastiano Bacho Preliudu.

Arbatos gerti nueiname į kitą kambarį, jame per visą sieną – biblioteka, vienoje lentynoje puikuojasi senelio apdovanojimas – Vyčio su kardu kryžius, gautas už nepriklausomybės kovas 1917–1918 m.

E.Velaniškytės jau miręs tėtis – žymus elektrinių statytojas, oficialiai pripažintas geriausiu Lietuvos elektrinių statytoju praktiku, jam skirtos atminimo lentos su portretiniu bareljefu (autorius skulptorius Evaldas Pauza) yra ant Lietuvos valstybinės elektrinės Elektrėnuose sienos ir ant Kauno hidroelektrinės sienos, mama, buvusi garsi odontologė, į parodą atėjo kaip tikra Kauno ponia – su puošniu lapės kailiu ant peties, pasipuošusi perlų karoliais, guvi, geros nuotaikos.

Beje, E.Velaniškytė 15 metų gyveno Salake (Zarasų r.). „Iš pradžių pieno ir kiaušinių nusipirkdavau iš kaimynų, – prisimena tapytoja, – vėliau ir mūsų šeimoje atsirado vištų, karvių, paršų. Tiesa, iš pradžių karves melždavo vyras“, – juokiasi.

E.Velaniškytės vyras – talentingas skulptorius Gediminas Borisevičius, pernai vasarą žuvo autoavarijoje. Parodoje GK galerijoje taip pat eksponuojami jo darbai – skulptūros iš medžio – vėliau atiteksiantys M.K.Čiurlionio muziejui.

Susimąstęs angelas

Dar kartą apsidairau kambaryje, kuriame nakvosiu, nes kelią į namus užpustė. Eglės nė nereikėjo prašyti, nakvynę ji dosniai pasiūlė pati. Ji visada tokia – nuoširdi, nesusikausčiusi ir laisva, dosni žodžio ir tikros pagalbos.

Nuo spintos, beveik iš palubio į mane žvelgia E.Velaniškytės nutapytas angelas: žmogiškas, tamsaus kolorito, kiek liūdnas, o gal susimąstęs.

„Ar tai, ką darau, išeis už vieno gyvenimo užburto rato ribų?“ – galvoje aidi dailininkės, o gal to angelo klausimas.

„Kai tapau, apie tai negalvoju“, – atsako turbūt jis, angelas.

KAS: E.Velaniškytės tapybos darbų paroda

KUR: GK Galerijoje (V.Putvinskio 42, Kaunas)

KADA: iki vasario 21 d.