Panevėžio rajone gyvenantis medžio drožėjas labiausiai mėgsta drožti velnių kaukes, o sutikti juos norėtų nebent per Užgavėnes.

Biliūnų kaime gyvenantis 80-metis medžio drožėjas Stanislovas Šimonėlis kelis dešimtmečius drožinėja velnio kaukes. Anksčiau, jei supykdavo, sako mėgdavęs kartoti „Po šimts velnių“, kol kartą ir šovė galvon išdrožti tą velnią. Kiek drožęs velnių, visi skirtingi.

„Panašios kaukės negali būti, nes ir žmonės nepanašūs. Piktų velnių nėra, nes tų piktų ir taip užtenka“, – teigė S. Šimonėlis.

Drožėją peni miškas. Jame pilna visokių šakų, retesnių medžio nuopjovų ar ant kamieno išaugusių gumbų.

„Drožti labai seniai pradėjau. Kažkas man parodė špygą ir aš tą špygų nudrožiau. Pats pirmutinis darbas buvo špyga, nuo to ir pradėjau. Vieni tą daro, arielką geria, treti vagia, o aš pareidavau po darbo, pailsėdavau ir po truputį drožiau“, – pasakojo jis.

Savo kūrinių S. Šimonėlis neparduoda, todėl velniais užvertė vos kelių kvadratinių metrų kambarėlį. Velnias – Užgavėnių personažas, todėl daugelį kaukių muziejams atidavė, kitas užklystantys žmonės, kuriems nelabojo labai prisireikia, išsinešiojo. Namuose liko apie pusantro šimto velnių.

S. Šimonėlis sako, kad daugelis jo kūrinius mačiusių žmonių tikina, kad velniai panašūs į patį drožėją. Nepyksta, esą pats mato, kad išraiškingas jo veidas išties primena personažą, kurio gyvenime nenorėtų sutikti. Na, nebent per Užgavėnes.