Po kelerių metų intensyvaus darbo menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės iniciatyva išleista knyga apie dailininkę Barborą Didžiokienę.

Knygoje „Mažosios dailininkės prisiminimai“ menotyrininkė teigia norėjusi atskleisti B. Didžiokienę kaip menininkę, visą laiką buvusią vyro šešėlyje, praneša LTV „Panorama“.

Knygos autorė R. Rachlevičiūtė sako, kad dailininkė B. Didžiokienė ilgus metus buvo žinoma tik kaip Lietuvos dailės klasiko Vlado Didžioko žmona, todėl ji norėjusi parodyti ją ir kaip pilnavertę dailininkę.

Knygą pavadinusi „Mažosios dailininkės prisiminimais“, menotyrininkė tą mažumą aiškina įvairiai: viena vertus fiziškai trapi, mažytė, greta savo vyro V. Didžioko, ir šeimoje ji jautėsi mažesnė, negalėjo skirti kūrybai tiek laiko, kiek norėjo, buvo vyro šešėlyje.

„Ji pati savo gyvenimą pavadino mažosios dailininkės gyvenimu, ir čia matomas prieštaravimas: Didžiokienė – mažoji, ji buvo maža trapi, Didžiokas – didelis, stambus. Jei paieškotume šiuolaikiniame mene, mes rastume akivaizdžią paralelę – tai Diego Rivera ir Frida Kahlo. Tada seniai jį žinojo, o dabar visi žino Fridą, bet tik retas žino D. Riverą“, – teigė R. Rachlevičiūtė.

B. Didžiokienės tikrasis vardas – Varvara Gorochova. Ji rusų kilmės dailininkė, Lietuvoje gyveno nuo 1921-ųjų, buvo populiari tarpukario Lietuvos dailininkė, aktyviai įsiliejusi į Kauno dailės gyvenimą. Ji išgarsėjo pačios siūtomis lėlių kompozicijomis bei humoristinėmis popieriaus aplikacijomis, taip pat žinoma kaip natiurmortų tapytoja, teatro dekoracijų ir kostiumų kūrėja. Tačiau jos kūrybinis palikimas tyrinėtas fragmentiškai, teigia R. Rachlevičiūtė.

„Varvara Gorochova iš Sankt Peterburgo, telegrafistė, sutiko V. Didžioką, ištekėjo ir atvažiavo į Lietuvą, apsikrikštijo, laikėsi lietuviškų papročių, tapė lietuviškos tematikos paveikslus, aišku neretai gaudama kritikos, kad lenda slaviškas pamušalas. Tai įdomi kitatautės Lietuvos istorija“, – kalbėjo knygos autorė.

Knyga sudaryta B. Didžiokienės prisiminimu pagrindu. Kaune, nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, yra sukaupti dailininkės dienoraščiai, kuriuos ji rašė būdama jau senyvo amžiaus, vieniša.

R. Rachlevičiūtė jos 80 metų gyvenimą įvardija kaip kontrastingą, tarsi padalytą į dvi dalis. Viena – tai jos jaunystės sidabrinio amžiaus Sankt Peterburgas, ir kaip kontrastas – dramatiškas laikotarpis Lietuvoje.  

„Tai buvo nelengva partnerystė, nelengvas gyvenimas dviejų menininkų. Jis, būdamas patriarchalas, despotas, neduodavo jai net dažų, priemonių, išvydavo modelius, bet ji norėdama kurti, surasdavo būdų“, – pasakojo menotyrininkė.

Knygoje taip pat yra B. Didžiokienės darbų katalogas bei pluoštas jos darbų iliustracijų.

R. Rachlevičiūtė ketina išleisti ir antrąją knygos dalį, kurioje bus aprašomas B. Didžiokienės tarpukaris Lietuvoje.