Nuoširdi, lengva, apgaulinga, naivi, aistringa – tokia prancūziška meile lietuvių žiūrovų širdis stengsis sušildyti prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“.

2006-aisiais buvusio Prancūzų kultūros centro (dabartinio Prancūzų instituto) inicijuotas keturių dienų renginys sostinės kino teatre „Skalvija“ virto porą savaičių trunkančiu festivaliu, kuris sulaukia per 10 tūkst. lankytojų. Šiemet prancūziškais filmais, kuriuos vienija meilės tema, mėgautis septynių Lietuvos miestų gyventojai. Be septynių pagrindinės programos filmų, jie galės išvysti režisieriaus Erico Rohmero (1920–2010 m.) kūrybos retrospektyvą, kurioje – dešimt vaidybinių filmų, sukurtų 1970–1998 m. Ko iš prancūziškų filmų, paprastai retai užklystančių į mūsų kino teatrus, tikėtis žiūrovams, „Vilniaus dienai“ papasakojo „Žiemos ekranų“ viešųjų ryšių koordinatorė Kristina Kaghdo.

– Kuo ypatinga šiųmetė „Žiemos ekranų“ programa?
– Jos centre – meilės tema. Ji pasirinkta tikrai ne todėl, kad lietuviams meilės trūksta – ją padiktavo E.Rohmero retrospektyva. Jis buvo vyriausias, santūriausias prancūzų kino „Naujosios bangos“ režisierius, gal ne toks populiarus kaip kiti, bet labai savitas. E.Rohmeras savo filmuose kalba apie meilę, ir jo ypatybė – labai prancūziška meilė. Jo personažai labai ilgai kalba apie jausmus, diskutuoja, atvirauja. Tie dialogai labai turtingi, nuoširdūs, o patys personažai itin realūs, ne kinematografiški, o tikri. E.Rohmero moterys atrodo naivios, bet ne kvailos, laukiančios pasirodančio princo meilės, dėl kurios sudegtų, ir sulaukiančios. Taigi pagrindinę programą taip pat sudėliojome iš filmų apie meilę.

– Kokia ta prancūziška meilė?
– Ji gali pasirodyti paviršutiniška, bet tai – apgaulingas įspūdis. Jos ypatybė – santykių lengvumas, kai, rodos, išsiskirti lengva, iškart susirasti kitą žmogų – nieko blogo, labai mylėti, norėti būti kartu, bet išduoti, dėl to kankintis, bet didelės dramos nedaryti – tiesiog tai vyksta. Tokį požiūrį lemia skirtingas mentalitetas – vieniems vadinamoji prancūziška meilė atrodo puikiai suprantama, natūrali, kitiems – paviršutiniška.

– Ar tai geras pavyzdys šalyje, kurioje skyrybų statistika ir taip gąsdinanti?
– Mūsų tikslas – sušildyti žmones žiemą, pristatyti gerą kiną ir pasakyti, kad meilė gali būti visokia. Tegu ji tik būna. Juk tai jausmas, kuris negali būti logiškas, įspraustas į rėmus.

– Kuriame nors filme bus kalbama apie homoseksualių žmonių meilę?
– „Žiemos ekranuose“ mėgstame parodyti filmų, pasakojančių apie tos pačios lyties žmonių meilę. Ne tam, kad provokuotume, o todėl, kad tai atrodo svarbu, – juk tai irgi meilė. Tačiau šįkart tokios meilės istorijos nebus – ne todėl, kad tokios prancūziškos meilės negali būti, o todėl, kad programa kitaip susidėliojo.

– Kuriuos festivalio filmus išskirtumėte ar rekomenduotumėte žiūrovui, norinčiam pažinti prancūzų kino ypatumus?
– Siūlau būtinai atrasti E.Rohmerą – kažin ar dar tokia proga bus. Ypač todėl, kad į festivalį atvežame juostinių filmų – vien tai jau koks grožis ekrane. Siūlyčiau filmą su žinomu komedijų aktoriumi Denisu Podalydèsu „Sudie, Berta“, kuris šiemet buvo pristatytas Kanuose. Siūlyčiau atrasti ir autorinio kino meistrą Damieną Odoulį. Festivalyje bus rodomi net du jo filmai: „Vilko turtai“, kurį režisierius vadina labai asmenišku, ir „Likęs pasaulis“. Vertas dėmesio kanadietės Anne Émond filmas „Naktis Nr.1“. Taip pat kviesčiau į Stéphane'o Cazes'o debiutinį filmą „Omblina“, pasakojantį apie motinos meilę kūdikiui, kuris gimė kalėjime.

– Kokių svečių laukiama „Žiemos ekranuose“?
– Dar 2007-aisiais festivalyje su filmu „Dvelksmas“ pristatyto režisieriaus D.Odulio ir jo mūzos aktorės Marie Eve Nadeau. Režisierius sako, kad jam labai artima Rytų Europa, ir tikisi, jog Vilnius jį įkvėps. Džiaugiamės, kad atvyks ir S.Cazes'as, jis pristatys savo filmą, kurtą net septynerius metus.

– Ar žiūrovai turės galimybę išrinkti mėgstamiausią filmą?
– Šiemet nutarėme rinkimų nedaryti. Nes už meilę nenubalsuosi.

„Žiemos ekranai 2013“:
Vilniuje – sausio 24–31 d. kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“;
Kaune – vasario 1–5 d. kino teatre „Romuva“;
Klaipėdoje – vasario 1–3 d. Klaipėdos kultūrų ir komunikacijų centre.