Penktadienį uostamiesčio Rūtų galerijoje – Virgio Rusecko tapybos vernisažas, kurio metu bus galima pabendrauti su autoriumi ir geriau susipažinti su jo kūryba.

V.Ruseckas gimė 1963 m. Jonavoje, dabar gyvena ir kuria Kaune, parodose dalyvauja nuo 1990-ųjų.

Jo darbų siužetai visuomet nenuspėjami, niekada nežinai, kas dailininkui šaus į galvą, kokia mūza aplankys jį. Tapydamas menininkas kas kartą išbando ką nors naujo – spalvų derinį, paletę, temą, potėpį. Dailininkas išskiria objektą iš jį supančios aplinkos, mėgina įsivaizduoti jį vienumoje, kokia aura jį supa, kaip jis laužia šviesą, kokias emocijas jis sukels žiūrovams... Jiems vieni jo paveikslai gali pasirodyti kiek šiurpūs, kiti kelia šypseną, bet nė vienas nepalieka abejingų.

V.Rusecko tapybą kiti dar vadina agresyvia poezija, kuri sklinda iš paprasto daikto esmės. Paveiksluose apsigyvenusių daiktų agresija nusako naujas, neregimas tikrovės konfigūracijas arba konfigūravimo kryptis.

Agresyvūs ir pavojingi beveidžiai V.Rusecko kūriniai. Jie verčia apmąstyti ne kūrinio formą, bet turinį: figūrų beveidiškumas skleidžia nepatogias nuotaikas, o pačius žiūrovus įtraukia į kūriniuose užfiksuotas galbūt negatyvius patyrimus. Žiūrovai gali sutrikti, regėdamas kūniškas formas, kurios save išduoda kaip akimirksniu veido netekusius, nuasmenintus kūnus. Atrodo, kad veidas, kuris įprastai suvokiamas kaip savęs paties ir kūno reprezentavimo elementas, sąmoningai netenka arba išsižada savosios galios.

V.Rusecko kūriniuose veidas ignoruojamas, eliminuojamas taip, kad reprezentacijos poreikis, o kartu ir jos steigtis suaktyvėtų. Veido nusivalymo reiškinys pačią reprezentacijos galią perkelia į kūno apdangalą. Čia apdangalas ne paneigia, ne maskuoja beveidiškumą, bet specialiai jį iškelia į pirmąjį planą. Vadinasi, beveidis kūnas sužiba ir prabyla į meno kūrinio vartotojus, o rūbas / daiktas prisodrinamas naujos, neveidiškos jėgos arba naujo nepatogumo.

Vernisažas – 17.30 val. Paroda vyks iki gegužės vidurio.