Žurnalistė, laidų vedėja Skaiva Jasevičiūtė (30) gyvenimo neįsivaizduoja be augintinių taksų veislės šuniukų. Šunis Skaiva sako pamilusi dar vaikystėje, kuri buvo paženklinta įgimta širdies yda.

– Tavo šuo Marselis – kalbanti televizijos žvaigždė. Jam patinka filmuotis?

- O taip, jam labai patinka filmuotis. Jis jau žino, kad per filmavimus gaus skanėstų, jeigu įvykdys komandas, kurių prašo šeimininkė ar operatoriai. Kai tik Marselis pamato, jog į rankinę dedu jo varlytę, kurią jis segi eteryje, žino, kad važiuosime filmuotis.

- Kokių šunybių yra prikrėtę tavo augintiniai?

- Dažnai pati to klausiu į laidą „Keturkojis šuo" atėjusių svečių. Girdėjau ir apie apgadintas spintas, nuplėšytus tapetus, apgraužtus batus. Bet pati nepatyriau nieko rimto. Nežinau, ar čia man pasisekė su šunimis, ar mokėjau juos išmokyti, kad negalima to ar ano daryti, liesti... Gal rimčiausias patirtas nuostolis buvo sugraužtos šlepetės...

Šunis auginu jau daug metų, dresuoju juos pati. Ne kartą kreipiausi patarimų ir į profesionalius dresuotojus, lankiau jų mokyklą. Ir žinote, išdresuoti šunį reikia labai daug kantrybės. O tiems, kas jos neturi, siūlau net nepradėti. Juk kad augintinis išmoktų tam tikrus veiksmus, reikia kartoti daug kartų, nepasiduoti net tada, kai šis neklauso. Svarbiausia susikalbėti su šunimi, aiškiai jam parodyti, išaiškinti. O lupimas naudos irgi neatneša, nes gyvūnas ims bijoti šeimininko.

- Neretai augintiniai, jų charakteris, savybės daug pasako ir apie jų šeimininką. Kuo panašūs augintiniai į tave pačią?

- Velnias žino... Yra tų panašumų, galbūt... Šiaip taksai turi gerą humoro jausmą. Kartais maniškiai padaro specialiai ką nors, kas būtų juokinga. Pavyzdžiui, staiga nei iš šio, nei iš to jie ima visaip vartytis, ant savęs užsideda kokį nors daiktą ir laksto su juo po namus. Net nežinau, sunku tai papasakoti, čia reikėtų pamatyti. Vien dėl to pasirinkau šią veislę, nes ši savybė man labai patinka. Ai, dar mes visi ilganosiai (juokiasi).

- Tavo augintiniai parodose yra iškovoję daugybę titulų. Kokį kelią reikia nueiti, kad pasiektum tokių rezultatų?

- Viskas priklauso nuo šeimininko kantrybės ir atkaklumo. Juk reikia paruošti augintinį, kad jis mokėtų gerai pasirodyti parodose. Labai svarbu, kad ne tik šeimininkui patiktų su augintiniu dalyvauti tose parodose, bet ir pačiam gyvūnui. Šuo niekada neatskleis viso savo grožio, savybių ir talento, jeigu į parodas bus vedamas tik todėl, kad to nori jo šeimininkas. Juk ne vien dėl titulų ten važiuoti reikia. Tai turi būti hobis, geras laiko praleidimas bendraminčių būryje.

- Sakyk, ar tiki, kad gyvūnai gali užpildyti širdį užvaldžiusią tuštumą, praskaidrinti nuotaiką, „nuimti" nuovargį, malšinti skausmą?

- Tikrai tikiu ir esu visa tai patyrusi. Šiaip mano gyvenime beveik visada buvo gyvūnų. Buvo tik vienas laiko tarpas, kai neturėjau jokio - tada tikrai leisdavau sau kartais paliūdėti. Tačiau dabar, kai grįžtu po darbo ir mane pasitinka padarai, kurie vizgina uodegas ir reikalauja sau dėmesio, laiko liūdėti nelieka. Tai išvedu juo į lauką, tai žaidžiu su jais, tai glostau ir liūdesys pradingsta.

O jeigu sergu, guliu lovoje, jie prieina, prisiglaudžia. Tada psichologiškai geriau pasidaro, o dėl to ir fizinė savijauta gerėja.

- Vaikystėje tau buvo atlikta operacija dėl įgimtos širdies ydos. Ar šiandien gyveni normalų, įprastą gyvenimą, ar vis dėlto gyvenimo būdą reikia kontroliuoti?

- Tai buvo gan rimta įgimta Fallot tetradaširdies yda. Dėl gero medikų darbo šiandien gyvenu normalų, įprastą gyvenimą. Neturiu jokių didelių sveikatos problemų, kurios keistų mano gyvenimą. Aišku, negaliu dirbti daug fizinio darbo, nesportuoju. Bet ta yda neapsunkina mano gyvenimo.

- Asmeninį gyvenimą akylai saugai nuo viešumo. Tiki, kad piktos akys gali „nužiūrėti" laimę?

- Ne, netikiu. Asmeninį gyvenimą saugau nuo viešumo dėl to, kad jame dalyvauja ir daugiau žmonių. Poros santykiai - ne vieno žmogaus, o dviejų reikalas. Aš negaliu juk taip paprastai pasakoti apie savo jausmus ar gyvenimą, to turi norėti ir antroji mano pusė. Kam nors dėl to galiu pasirodyti nuobodi, tačiau aš ne dešimt litų, kad visiems patikčiau.

- Prieš trylika metų tavo vardas buvo Kristina. Kodėl jį pakeitei?

- „Nelipo„ man tas vardas. Jis man buvo duotas dėl to, kad turėjau širdies ydą, tuomet reikėjo švento vardo, mat tėvai tikėjo, kad jis gali padėti man pasveikti. Ko gero ir padėjo, savo gerą darbą jis atliko ir po to jau persivadinau vardu, kurio norėjau aš pati ir mano mama. Mama yra anglų kalbos dėstytoja, o anglakalbėse šalyse labai populiarus vardas „Sky“, kuris išvertus reiškia dangų. Tai atitikmuo lietuviškam vardui Danguolė. Mamai labai patiko tas vardas, tai tik buvo pridėta galūnė „va" ir štai, turiu tokį vardą.

- Sakoma „Nauji metai – nauji ratai". Gal esi numačiusi naujų vingių savo gyvenime?

- Nesu didi planuotoja, nes jeigu planai neišsipildo, tada būna labai apmaudu. Norėčiau ir toliau dirbti darbą, kuris man labai patinka. Planuoju ir toliau važinėti po pasaulį kartu su šunimis, o kartais ir viena. Tikiuosi smagių parodų, daug laimėjimų. Ir šiais metais planuoju porą šuniukų vadų.