Tarptautinis projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose" į rudenį žengia atidarydamas tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus personalinę parodą.

Nors šiuo metu viena dailininko paroda dar vyksta Druskininkuose, tačiau kitą menininkas jau atidaro Kaune, Ryšių istorijos muziejuje.

– Jūsų paveikslai Kauno ryšių istorijos muziejuje jau pakabinti, kaip jie, o ir jūs, jaučiatės Kaune?

– Man ypač malonu eksponuoti savo paveikslus Kaune. Tai savito charakterio, turtingos istorijos ir veržlios dabarties miestas – Nemuno vandenys kauniečius ragina judėti, žvelgti toliau savo nosies. Mano tėvai kilę iš „zanemunčikų" – aktyvių, smalsių žmonių. Mama – iš Šilėnų kaimo, kuris dabar po Kauno mariomis, tėvas – iš Dobilės kaimo, keliolika kilometrų nuo Kauno. Pirmojo pasaulinio karo metais tėvas keletą metų pėsčiomis du kartus per savaitę vaikščiodavo į Kauną pas Juozą Naujalį. Naujalis Kaune nuveikė milžinišką darbą – prie katedros įsteigė vargonininkų kursus, iš kurių išaugo muzikos mokykla, o vėliau – konservatorija. Kompozitoriaus ir jo paruoštų vargonininkų, muzikos mokytojų pastangomis 1924 m. Kaune buvo organizuota pirmoji Lietuvos dainų šventė. Tėvas, tapęs vargonininku, chorvedžiu, į pirmąją Dainų šventę taip pat atvežė savo paruoštą Skuodo parapijos chorą.

– Iš kur sėmėtės patirties kūrybai?

– Ankstyvoji mano meninė patirtis – senoji bažnyčių dailė, architektūra, vargonų muzika. Gyvenome Kėdainiuose, ir brolis Juozas, mokęsis Kauno universitete, 1948 m. nusivežė mane, dar gimnazistą, į Muzikinį teatrą. Tada patyriau stiprų meninį išgyvenimą – teatro fojė pamačiau didžiulį Vytauto Kasiulio paveikslą „Prieš spektaklį„. Buvau matęs jo reprodukciją „Kūrybos“ žurnale, originalas man padarė didžiulį įspūdį. Mačiau ir dailės instituto studentų darbus Italijos gatvėje – etiudus iš gamtos, studijinius piešinius. Po bažnytinių paveikslų tai buvo pirmieji mano dailės patyrimai. Vaikščiodamas po tuometį Kauną, stebėjausi jo architektūra, džiaugiausi, supratęs lotynišką užrašą ant Teismo rūmų: „Justicija est fundamentum regnorum" (Teisingumas – valstybės pagrindas) – Kėdainių gimnazijoje buvau mokęsis lotynų kalbos.

Įdomus, dūzgiantis pokario Kauno turgus, kuriame buvo visko – amerikoniškų, vokiškų daiktų, kareiviškų batų, aprangos. Prisimenu ir didįjį 1946 m. potvynį, Nemune baisiu greičiu plaukiančius namus su žmonėmis ant stogų, mačiau degėsius, styrančius kaminus Vilijampolėje, kur buvo žydų getas. Atminty išliko Karo muziejaus sodelis, Nežinomo kareivio kapas, vėliau sunaikintas, muziejaus ekspozicijoje matytas Jono Stykos paveikslas „Vytauto priesaika".

Studijavau Kauno miesto istoriją, senas graviūras, ir man kilo idėja pavaizduoti XVII a. Kauno panoramą su bažnyčiomis, uostu, atplaukusiais į uostą laivais su vėliavomis. Kaunas buvo Hanzos miestas, turėjo tarptautinį uostą, čia vyko gyva prekyba, Nemunu atplaukdavo pirkliai iš Vokietijos, Skandinavijos. Apie 1978 m. sukūriau didelį paveikslą su senuoju Kaunu. Paveikslas turėjo būti eksponuojamas „Medžiotojų" kavinėje. Kartu paveikslus interjerui kūrė Vytautas Valius, Sigutė Valiuvienė. Valius nutapė įspūdingą pano su medžioklės scena, Valiuvienė – namo, kuriame įrengta kavinė, buvusio savininko žmoną, Adomo Mickevičiaus mūzą. Į kavinės atidarymą susirinko daug žmonių. Prieš pat atidarymą architektas man pranešė, kad yra problemų – Kauno kultūros vairininkams užkliuvo mano darbas. Atidarymas neįvyks, jei mano darbe plevėsuos švedų vėliavos su kryžiais. Reikalavimas – pašalinti tas vėliavas. Pasakiau – gerai, užtapysiu jas, tik padarysiu tai viešai, ir susirinkusiųjų akivaizdoje atlikau performansą – baltai užtapiau švedų vėliavas.

– Kokios mintys šiandien jums kelia nerimą?

– Dabar tokia uždaros visuomenės kultūros vadų baimė atrodo juokinga, absurdiška. Kaip sakė Ciceronas, „Historia est magistra vitae„ – istorija yra gyvenimo mokytoja. Kas nepasimoko, tas kartoja senas klaidas. Šiais laikais juokingai atrodo ir dabartinių meno funkcionierių baimė pasirodyti provincialiems. Atsivėrę Vakarams, bijome atrodyti nešiuolaikiški, atsilikę, ir be atodairos priimame bet ką, kas Vakaruose vadinama menu. Taip nacionaliniame muziejuje, minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 125 metų jubiliejų, atsirado šiuolaikinio meno skandalisto Olego Kuliko zoofilinis projektas. “Menininkas„ O.Kulikas, beje, pagal išsilavinimą geologas, supaprastino meno kalbą iki gyvūnų suvokimo lygio. Anksčiau M.Žilinsko galerijoje buvo eksponuota Amerikos “menininko„ Andreso Sereno nuotrauka „Piss Crist“ („Myžalų Kristus") – į šlapimą panardintas krucifiksas. Tada tylėjo ir vyskupai, ir visuomenė. O liberaliojoje Amerikoje dėl šio darbo kilo protestai.

Dabar jau ir Lietuvoje žmonės tokių dalykų aklai nebepriima. Džiaugiuosi, kad atsirado Kaune mama, auginanti keturis vaikus, kuri netylėjo dėl valstybiniame muziejuje Kaune rodomo išsigimimo.

– Ar nerimaujate ir dėl tapybos padėties bei perspektyvų?

– Ne, pasaulyje tapyba išgyvena pakilimą – prie Claude'o Monet paveikslų driekiasi minios lankytojų, galerijos nebepriima neprofesionalių postmodernistinių ieškojimų. 1999 m. Jungtinėje Karalystėje susibūrė tapytojai, vadinami stakistais, kurie siekia atgaivinti figūratyvinę, siužetinę tapybą. Dabar yra per 200 stakistų grupių įvairiuose pasaulio šalyse. Stakistų judėjimas kilo, kai keli britų tapytojai, palaikomi visuomenės, išaiškino korupciją TATE galerijos meno taryboje, neteisėtus veiksmus, įsigyjant ir premijuojant meno kūrinius, šiuolaikinio meno magnato Charles'o Saatchi finansines machinacijas. Stakistai protestavo, kai prestižinis Turnerio prizas su solidžia suma buvo paskirtas Chrisui Ofili, tapančiam dramblio mėšlu. Vienas iš garsiausių Chriso Ofili kūrinių – juodaodės Mergelės Marijos paveikslas, apklijuotas moterų genitalijomis, iškirptomis iš pornografinių žurnalų. Britų visuomenė yra pakanti įvairiems meno ieškojimams, bet, kilus korupcijos skandalui, visuomenė suabejojo šio meno verte.

Kažkada būdamas Ispanijoje, Grenados mieste, patekau į Piero Paolo Pasolini filmą. Žiūrėdami filmą žiūrovai sukilo, šaukė – velniop Pasolini, daugiau neisime į tokį kino teatrą. Visuomenė sukilo, ir jos nuomonės buvo paisoma.

– Ar norėtumėte, kad kūrybinė laisvė būtų varžoma?

– Kūrybinė laisvė neturi užgožti menininko atsakomybės. Anot Liudo Truikio, pasaulis bus toks, kokį tapysime, piešime. Apie menininko atsakomybę ragina mąstyti ir popiežiaus Jono Pauliaus II „Laiškas menininkams„ (1999 m.), kur rašoma: „Kas pajunta turįs tokią dieviškąją kibirkštį, kuri yra pašaukimas būti menininku – poetu, rašytoju, tapytoju, skulptoriumi, architektu, muziku, aktoriumi – sykiu suvokia pareigą šį talentą ne švaistyti, bet ugdyti, idant jis tarnautų artimui ir visai žmonijai.“

Oskaras Milašius jaunam savo giminaičiui Česlovui Milošui, apsilankiusiam Paryžiuje, skaitė ir rodė jaunųjų poetų knygas, kuriose buvo publikuota jų eksperimentinė poezija, žaidimas žodžiais, skiemenimis. Č.Milošas pasakė: tai labai įdomu, bet jų poezija neišliks, nes jie neprisiliečia prie amžinųjų idėjų, prie to, kas aktualu visų laikų žmonėms.

– Visi eksperimentatoriai ir ieškotojai pirmiausiai turėtų išmokti profesionalumo?

– Taip, tapyba reikalauja gilaus profesinio pasiruošimo ir nuolatinio darbo. Tai – kaip groti smuiku – kasdien privalai groti, kad neprarastum meistriškumo. Nepriklausomos Lietuvos dailė metėsi į potapybinius ieškojimus ir daug prarado, smuko tapybos mokykla, daug epigonų, diletantizmo. Galvodamas apie tai, prisimenu seną anekdotą. Eina smuikininkas Jascha Heifetzas gatve ir išgirsta gatvės muzikantą, grojantį Johaną Sebastianą Bachą. J.Heifetzas neapsikentęs jam sako: „Kolega, šio kūrinio tryliktame takte reikia groti si bemol. Gatvės muzikantas nuoširdžiai padėkoja maestro. Kai J.Heifetzas po kelių valandų grįžta, randa tą gatvės muzikantą su plakatu „Čia groja didžiojo XX a. smuikininko Jaschos Heifetzo mokinys" – ir toliau grojantį si be bemolio.

Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje buvo įkurtas valstybinis departamentas, skirtas propaguoti, skleisti prancūzų meną pasaulyje, priimti įstatymai, prancūzų nacionaliniam menui teikiantys prioritetą vidaus rinkoje. Daugelis Europos, Amerikos muziejų dabar puikuojasi puikiomis prancūzų meno kolekcijomis. Tai neatsirado savaime, tai buvo valstybinės kultūros politikos strategija. Prancūzai viską daro, kad jų menas klestėtų ir išeitų į pasaulinę areną.

O mes, turėdami europinio lygio meno – M.K.Čiurlionį, L.Truikį, ARS'ininkus, nepasiekiame, kad mūsų menas taptų Europos kultūros dalimi. Prieš keletą metų mačiau Vilniuje surengtą Stepono Batoro universiteto, veikusio okupuotame Vilniuje, dailės fakulteto dėstytojų, studentų darbų parodą – akademiški, provincialūs darbai. O tuo metu Laikinojoje sostinėje gimė ARS'ininkų menas.

Justino Vienožinskio įkurta meno mokykla per trumpą laiką išugdė labai stiprius dailininkus – Antaną Gudaitį, Juozą Mikėną, Viktorą Vizgirdą, Adomą Galdiką, Antaną Samuolį. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 m. Kaune gimęs menas buvo įvertintas pasauliniu lygiu, keletas dailininkų buvo apdovanoti Didžiuoju prizu.

Ir pokario metais Kaunas nebuvo provincija – čia veikė universitetas, konservatorija, operos teatras, dailės institutas, muzikos, dailės mokyklos, filharmonija. Kaunas buvo Lietuvos kultūros centras, lietuviškas miestas, lietuvių kalba skambėjo gatvėje, troleibuse, turguje. Inteligentai labai nenoriai kėlėsi į Vilnių.

– Ypač kai buvo perkeliami kultūros židiniai: Opera, konservatorija...

– Balys Dvarionas yra pasakojęs, kaip Kauno konservatorija ir Opera buvo keliama į Vilnių. Kauno profesūra, turėjusi Kaune geras sąlygas, namus, nenorėjo kraustytis į Vilnių. Profesoriai nuvažiavo pas Aukščiausiosios tarybos pirmininką Justą Paleckį, prašydami palikti konservatoriją Kaune. Išdėsto jie prašymą J.Paleckiui, tas ilgai tyli, paskui atsako: „Vyrai, reikia sušildyti šaltus Vilniaus akmenis lietuviška muzika.„ B.Dvarionas pasakojo: „Pasijutome labai negerai, buvo gėda, mes tylėdami išėjome iš kabineto, tylėjome ir visą kelią iki Kauno. J.Paleckis mus pamokė patriotizmo.“ Tada buvo „atlietuvintas“ Vilnius – perkelti solistai, muzikantai. Sunku net įsivaizduoti, kiek daug pastangų reikėjo, kad Vilniuje suskambėtų lietuviška muzika, atsirastų daugiau lietuviško meno.

– Menininkui bene sunkiausia kalbėti apie savo kūrybą, vis dėlto – nors keletą žodžių tarkite apie savo parodą Kaune.

– Mano paroda Ryšių istorijos muziejuje – antroji Kaune surengta personalinė paroda. Pirmoji įvyko gerokai seniai – 1969 m. Daugelį metų mano įkvėpimo šaltiniu buvo senasis Vilnius, jo istorija ir dvasinė patirtis, atsispindinti architektūroje. Pastarąjį dešimtmetį gilinuosi į Šventąjį Raštą, žvaigždynų konfigūracijas. Parodoje Kaune, greta Vilniaus peizažų, eksponuoju ir paveikslus iš ciklų „Kristaus kančios istorija„, „Žvaigždynai“.