Buvau dar vaikas, kai pirmą kartą pamačiau lietuvių menininkų Svajonės ir Pauliaus Stanikų darbus.

Atsimenu išdarkytų, sekso ir smurto deformuotų kūnų fotografijas, piešinius, instaliacijas. Jie man teikė vilties: kažkur tarp Paryžiaus ir Vilniaus kuria radikalūs menininkai, kurie nedaro kompromisų nei su dviveidiškomis moralės normomis, nei su paties meno banaliomis konvencijomis.

Tokį įspūdį patvirtino susitikimas, kurio pretekstas – Lietuvos atstovavimas didžiausiame Jungtinės Karalystės meno renginyje – Liverpulio bienalėje (kartu su Laura Garbštiene, Žilvinu Landzbergu ir Žilvinu Kempinu, organizatoriai – „Vartų“ galerija).

I. Menas – ne visai paties menininko sritis

Romas Zabarauskas: Pradėkime nuo aktualijų. Kokį darbą pristatysite Liverpulyje ir kiek jums ši paroda yra svarbi?

Paulius Stanikas: Kaip visada ir visur, pasirodyti svarbu. Liverpulio bienalė – matomas, reiškmingas įvykis, todėl malonu, kad „Vartų“ galerija pakvietė mus atstovauti Lietuvą. Tam specialiai sukūrėme darbą „Alergija saulei“, paremtą buvusio Vokietijos kanclerio Helmuto Kholio žmonos savižudybe. Hannelore Khol buvo paprasta moteris, šiek tiek keistos, barbiškos išvaizdos, išleidusi garsią kulinarinę knygą... Vieną dieną ji susirgo alergija saulės šviesai, ir istorija apvirto: galiausiai ji nebegalėjo išeiti iš rūsio, net uždegti lempos, ir tada nusižudė. Jos istorijai nupaišėme didelį piešinį, sukūrėme šviesos instaliaciją, nuotraukų; kaip visada, naudojome mišrias medijas.

R.Z.: Ar jūsų darbai visada gimsta konkrečioms parodoms? Kaip atrodo jų kūrybos procesas?

Svajonė Stanikienė: Paprastai turime savų planų, kurie su parodomis tiesiog sutampa. Pagal užsakymą kurti negalėtume. Esame ganėtinai laisvi žmonės. O procesas... Tiesiog skaitome, žiūrime žinias, diskutuojame, kartu susidarome nuomonę apie tam tikrą reiškinį. Taip savaime atsiranda tema, sukrečianti istorija, kurią perteikiame savo menu.

P. S.: Tačiau niekada neimame dirbtinai diskutuoti, kad sukurtume darbą. Menas gimsta iš to, kas tau jau savaime daro stiprų poveikį, sukrečia, jaudina. Pirmiausia mus sukrečia, mes į tai sureaguojame, o tik paskui galvojame, kaip tą ar tą galima būtų padaryti. Gal todėl mūsų menas sunkiai atpasakojamas žodžiais.

R.Z.: Todėl ir įdomu – kiek jūsų mene yra intelektualaus išskaičiavimo?

S.S.: Svarbiausia mums yra intuicija, tačiau paskui galvoji, ką pridėti, ką atimti, kad nebūtų lėkšta, naivu, primityvu.

P.S.: Būtent, paskui konstruojam. Bet konstruodami vis tiek stengiamės nenutolti nuo pradinio impulso, idėjos.

R.Z.: O skaitote savo darbų kritikas/analizes?

P.S.: Aišku, kad visada jas skaitome. Juk dažnai net nežinai, ką kuri, supranti tik iš to, ką parašo. Turbūt kiekvienas menininkas iki galo nežino, ką daro.

S.S.: Nors turbūt šiais laikais taip negalima sakyti...

P.S.: O kodėl? Dar neseniai kalbėjau su filosofe Isabelle Hersant, kad menas – ne visai paties menininko sritis. Filosofijos istorijoje daug diskusijų, ar menininkas atsako už savo darbus.

S.S.: Kita vertus, mes nesame tie, kurie impulsyviai nutapo ir nesuvokia, ką padaro.

P.S.: Bet net ir tie impulsyvūs konstruoja. Joks geras kūrinys negali apsieiti be konstravimo. Kaip negali būti ir vien išmąstytas menas – tai tiesiog nepilnas dalykas. Bent jau mums patinkantys menininkai neapseina be impulsyvaus, vidinio, nepaaiškinamo elemento.

R.Z.: O kokie menininkai jums patinka?

P.S.: Visi geriausi. Cindy Sherman, Andy Warholas, Gilbert & George, Francis Baconas, Lucianas Freudas, Andreas Gursky ir t.t. Nenoriu vardinti ketvirtaeilių menininkų, nes mums jie nelabai ir patinka.

II. Menas kalba apie būtį ir yra objektyvus

R.Z.: Kaip jus veikia Vilnius ir koks jis jums atrodo?

S.S.: Nervina. Čia praleidžiame šiek tiek mažiau nei pusę savo laiko (kitą pusę – Paryžiuje). Kai atvažiuojame, susinerviname, paskui prisimename viską kaip kad mums Vilnius atrodė jaunomis akimis, ir vėl sukyla romantiški jausmai.

P.S.: Kad ir kaip būtų Vilnius sugriautas, dvasia išliko. Vis dėlto sugriautas beveik neatgaivinamai. Kiekviena plyta, fontanas, paminklas – viskas ne vietoje. Visus naujus paminklus reikėtų nugriauti. Mindaugus, Gediminus, generolą Žemaitį. Reikia arba normalių paminklų, arba jokių.

S.S.: Kaip vizualiojo meno kūrėjai jautriai reaguojame į aplinką. Bet iš esmės Vilnius mūsų kūrybai daro didžiausią įtaką. Su radikaliai besikeičiančiais metų laikais, su visais savo kaulais...

R.Z.: Kokiais kaulais?

S.S.: Istoriniais kaulais! Aišku, Prancūzijoje istorija irgi ne mažiau žiauri nei mūsų, bet sava istorija visuomet labiau veikia.

R.Z.: Vilnius daro įtaką jūsų kūrybai, bet ar galima sakyti, kad jūsų darbai išreiškia tam tikrą poziciją jo atžvilgiu? Apskritai ar savo menu įsitraukiate į Lietuvos, Prancūzijos politinį diskursą?

P.S.: Neįsitraukiame mes į jokį diskursą. Kai galutinai suerzina, įsitraukiame, bet ne savo kūryba. Tiesiog vietos, kur esi augęs, jaudina labiausiai.

S.S.: Tuo labiau, kad čia subrendome – važinėti po pasaulį pradėjome jau ne studentai.

P.S.: Tačiau apskritai nemanau, kad mūsų darbuose yra pilietiškumo, tautiškumo elementų. Mes apie tai nekalbame. Mene tai yra absoliučiai nesvarbu, galima tuo tik manipuliuoti, kaip tapyboje manipuliuoji dažu, ar skulptūroje gipsu. Daug kas rašo, kad mes neva kalbame apie seksualumą, istoriškumą, geografiškumą ir t.t., bet mes apie tai niekada nekalbame. Mes visada kalbame tik apie būtį.

Pastebiu tendenciją, kad menininkai imasi kūrybos, tarkim, gamtos apsaugos tema. Arba: kaip uraganai veikia pakrantę? Kokia moters padėtis Islame? Man tokios siauros temos primena ne meną, o melžėjų konkursus. Aišku, būna, kad ir tokie darbai prakalba apie būtį, kaip ir atvirkščiai: kartais norint kurti apie būtį, pavyksta tik apie seksualumą, ar dar ką nors. Vis dėlto tie gerieji menininkai, kuriuos pavardinau, visą laiką kalba tik apie būtį. Vieni rodo raudoną dėmę, kiti stiklinę sferą, treti du nuogus užpakalius, kraujuotą moterį su išbadytomis akimis, arba paprastą portretą – bet visi kalba apie tą patį. Kai susidėlioja tam tikri dalykai – būtis, kai ne – aplinkos apsauga.

R.Z.: Skamba kategoriškai...

P.S.: Visai ne kategoriška, tiesiog taip yra. Man atrodo, kad visi tą žino, tikrai ne mes tai sugalvojome.

S.S.: Čia kaip ir su meno subjektyvumu. Daug kam atrodo, kad mene gali būti tik patinka ar nepatinka. Iš tikro meno kokybė yra objektyvi. Tarkime, Van Gogo amžininkai manė, kad jis yra blogas menininkas. Bet tai buvo nieko nesuprantančių armija. Ir po Van Gogo mirties dėl objektyvių savybių visi jo kūrybą įvertino. Arba kalbant apie mane – visuomet mane estetiškai erzindavo kai kurie Greenaway’aus filmai. Galėdavau numirti, visai ne mano stilius, tačiau prisiverčiu pažiūrėti ir suprantu, kad tai geras darbas, kad tam tikri dalykai galiausiai susiveda.

R.Z.: Tačiau tokį meno objektyvumą sunku įrodyti...

P.S.: Įrodyti sunku, nes įvairūs demagogai gerai apgalvoję ką ir kaip reikia pasakyti. Dėl karjeros, dėl pinigų, ar tiesiog dėl to, kad taip sako visi. Tuo labiau, visada lengviau sukritikuoti. Įvertinti darbą, kurio niekas nemėgsta, reikalauja drąsos.

S.S.: Objektyvumą sunku įrodyti, bet lengva pajausti. Ir ypač menininkai lengvai pajaučia.

III. Vilnių užvaldė meno mafija ir ūkvedžių kultūra

R.Z.: Kaip jums patinka Lietuvos meno scena?

P.S.: Lietuva turi labai gerų menininkų. Gerą karjerą padarė Kempinas, Narkevičius, Urbonai. Bėda, kad Lietuva kaip kvailių kraštas niekada nepripažins menininko, kuris nepasidarė garsus svetur. Tai yra blogai, nes pro akis praleidžiamas geras menas. Kokybė juk iš tikrųjų nepriklauso nuo garsumo.

S.S.: Kartais tą meną pastebi, tiesiog neparašo...

P.S.: O tai iš kur žinai, kad pastebi, tyliai kas į ausį pasako? Taip neturi būti. Apskritai menams situacija Lietuvoje yra baisi, gali rašyti, kad netgi tragiška. Viską užvaldė grupelė, kurią drąsiai galima būtų vadinti mafija.

S.S.: Na taip: kai mažiukai susipina, konkuruoja, pinigų trūksta, tai ir ima smaugti vieni kitus.

P.S.: Bet Svajone, yra ir kitų mažų šalių, kurios su tuo susitvarko. Nežinau kas kaltas, konservatoriai, komunistai, socialdemokratai ar dar kas, tačiau šiuolaikinio meno srityje Lietuvoje susiformavo mafija iš 15 žmonių, kurie gręžiasi į visus pinigus. Kalba čia eina ne apie meną. Tai yra vagių šaika, kuri viską sužlugdė. Galiu pavardinti ir pavardėmis.

S.S.: Gal nereikia. Užteks pasakyti taip: šiuolaikinio meno institucijų vadovai. Tai kito interviu tema...

R.Z.: Tai kas konkrečiai yra negerai?

P.S.: Nėra demokratijos. Kolekcijos perkamos su klaidomis, blogai eksponuojamos. Tas pats direktorius dirba 20 metų. Kuo ilgiau būna direktorium, tuo geresniu tampa, tiesiog nepakeičiamu. Komisijų sudėtys irgi nesikeičia – nespės susigroti. Tai tokiu atveju siūlau Lietuvoje kultūrinius darbuotojus auginti kaip Dalai Lamas, nuo 5 metukų iki mirties, tik tada kitų ieškoti.

S.S.: Trūksta rimto požiūrio į kultūrą. Prancūzijoje visi supranta, kad kultūra yra svarbi, visi ja domisi, nesvarbu, kokios profesijos žmonės. Arba Amerikoje: kiekvienas turtuolis jaučia pareigą pirkti, dovanoti meną.

P.S.: Lietuvoje sakoma, kad norime eiti vakarietiška tradicija, bet iš tikrųjų jokios tradicijos išvis niekam neįdomios. Kunigaikščių laikais būdavo žavimasi italų renesansu, prancūziška kultūra... O dabar yra ūkvedžių su ūsais ir „čainikais“ kultūra. Net sovietmečiu žmonės domėjosi menu. Atgavus Nepriklausomybę aš pats buvau iš tų, kurie viską norėjo sugriauti ir pakeisti – bet kad dabar nieko naujo neatsiranda, tik blogiau.

R.Z.: Tai ką daryti?

P.S.: Kreipiamės į Lietuvos Respublikos Prezidentę: jei bus tęsiama tokia kultūros politika, tai po kiek laiko nebereikės pinigų nei jai, nei gynybai, nes nebebus ką ginti. Su tokia kultūra neliks nei vertybių, nei pačių žmonių – visi išvažiuos.

R.Z.: Prisidėti prie kultūros politikos – viena jūsų meno misijų?

P.S.: Ne, tai visai skirtingi dalykai. Mes nesiimame jokios misijos. Bet jeigu mes savo darbais savęs pasiklausiame ir jais atsakome, jeigu yra žiūrinčių, kurie irgi pasiklausia ir atsako, tuomet kultūra gilėja.

R.Z.: Ačiū už pokalbį.