„Turiu žinoti, kokio amžiaus vaikui rašau, kokios to vaiko žinios, išprusimas. Šitai kartkartėmis reikia pasitikrinti. O pasitikrinimas – tai susitikimai su vaikais mokyklose“, – sakė žinoma vaikų poetė Ramutė Skučaitė, pas kurią  apsilankėme artėjant Tarptautinei vaikiškos knygos dienai.

Ji mėgsta stebėti vaikų bei tėvų santykius ir daug ką juose įžvelgia. Kol kalbamės apie vaikus ir jiems skirtą literatūrą, apie juos viliojančias kompiuterių džiungles ir griežtokas Ramutės nuostatas, auksiniame narvelyje čirškia amadinas spalvotomis plunksnomis. Ir nuo to tik linksmiau.

– Gerbiama Ramute, ant jūsų darbo stalo padėti kažkokie raštai. Kokiais darbais dabar užsiimate?

– Rengiu knygą, kuri, jei gaus paramą, Rašytojų sąjungos leidyklos bus išleista šiemet. Tai – eilėraščių ir esė knyga. Bet ji ne vaikams. O skirta vaikams yra vienoje leidykloje, rudenį ji bus išleista Mažajai knygų mugei. Tai – poemų knyga, ji vadinsis „Ant ledo atsirado rožė“.

– Ar kiekvieną dieną rašote? Kiek valandų per dieną dirbate?

– Retą dieną nedirbu. Mano darbas yra ir mano poilsis.

– Kaip rikiuojasi jūsų dienotvarkė? Ar iš ryto dirbti geriau, ar kūrybiškesnė vadinamoji pilkoji valanda – kai saulė nusileidusi, bet vakaras dar neatėjęs?

– Nelygu, koks darbas. Jei darbas daugiau techninis – perrašinėjimas, taisymas, tai darau iš ryto. O kūrybinis darbas geriau sekasi vakare.

– Ar dėl to, kad vakaras – įkvėpimo metas?

– Oi, ne. To žodžio niekada nevartoju. Kuo toliau, tuo labiau aš nežinau, iš kur atsiranda eilėraštis. Bet kas tai yra – žinau.

– Bet eilėraščiui atsirasti būtinas stimulas – emocija, įspūdis, koks nors išjudinimas?

– Išjudinimas – galbūt. Galbūt tai – kada nors matyta, regėta, girdėta ir išgyventa savyje. Tada jau gali atsirasti eilėraštis. Pakartosiu ne savo, o profesorės Viktorijos Daujotytės žodžius, kad eilėraštis yra tai, ko negalima pasakyti ne eilėraščiu. Tikrai taip yra.

– Kas sunkiau – ar vaikui sukurti eilėraštį, ar suaugusiajam?

– Vaikui. Reikia labai daug apmąstymo, protavimo. Turiu žinoti, kokio amžiaus vaikui rašau, koks jo išprusimas. Šitai, atvirai šnekant, reikia kartkartėmis pasitikrinti. O pasitikrinimas – tai susitikimai su vaikais mokyklose. Tada pamatau, ką vaikai supranta, ką jie priima, kas jiems sukelia klausimų.
Ir tada supranti, ar gerai padarei savo darbą. Tačiau negalima tiksliai nustatyti, kokio amžiaus vaikui rašai. Vaikai – labai skirtingi savo intelektiniu išsivystymu. Taip, daugelis dabar maigo kompiuterio klavišus. Bet yra skaitančių vaikų, norinčių poezijos, deklamuojančių ją ir net savaip ją suprantančių.

– Ar važiuojate į susitikimus su moksleiviais rajonų mokyklose, ar su jais susitinkate Vilniuje?

– Visaip būna. Neatsisakau vykti į rajonus. Laikau tai savo pareiga. Ypač šiais laikais, kai vaikui tiesiog reikia tos kūrybinės pagalbos, kad jis nenuklystų vien į kompiuterius.

– Kai jūsų anūkės buvo mažos, ar skaitydavo jūsų eilėraščius, ar pati joms paskaitydavote?

– Įvairiai būdavo. Būdavo, kad mama joms paskaitydavo arba padeklamuodavo. Bet rašydama aš niekada neturiu tiesioginio adresato. Pavyzdžiui, štai tą eilėraštį rašau anūkėms, – apsaugok dieve.

Ilgus metus esu dirbusi „Genyje“. Būdavo, skambini kokiam garsiam rašytojui ir prašai, gal jis turėtų ką pasiūlyti. Buvo atvejų, kai išgirsdavau: „Na, žinot, mano vaikai užaugo, anūkų neturiu, tai dabar vaikams neberašau.“ Mane tai stebino jau tada. Man tai – nepriimtina ir nesuprantama.

Man geriausias pavyzdys – Violeta Palčinskaitė. Galima neturėti nei vaikų, nei anūkų ir būti nepaprastai puikia vaikų rašytoja. Duok dieve, kad taip gerai, kaip ji, rašytų ir kiti.

Kai pasižiūriu, kiek rajonuose dabar išleista šeimyninio lygio poezijos knygelių, kurios rašytos kaip tik vaikams, anūkams. Jų nereikia viešinti. Jos ir turi likti tame rate, kam yra rašytos. O jos atkeliauja į mokyklas, klases, bibliotekas. Vaikui reikia duoti tikrą literatūrą.

Aišku, sakoma: „Reikia rinktis.“ Vaikas toli gražu ne visada gali rinktis, – jis neturi atrankos kriterijų. Jis jų paprasčiausiai nežino. Ne kartą mačiau knygyne tokį vaizdą – stovi mama su vaiku prie knygų stendo ir klausia: „Gal šitos knygos nori?“ – „Ne.“ – „Tai gal šitos nori?“ – „Ne.“ Labai gaila, kad nei mamos, o dažnai ir mokytojai neskaito vaikų literatūros. Jie turi žinoti, ką vaikui paduot.

– Mėgstate stebėti gyvenimą, vaikų ir tėvų santykius?

– Prieš porą metų mačiau, kaip du gražiai aprengti berniukai ėjo su kuprinėmis iš mokyklos, – gal jie buvo ketvirtokai, gal penktokai. Iš toli matau: jie eina pirmyn spardydami kažkokį daiktą. Ir kaip jūs manot, ką? Negyvą kačiuką.

Bet mačiau ir vaiką, kuris stovėjo su mama prie saulėkaitoje miegančios katės ir verkė: „Mama, katytė mirė.“ O kai katė pajudėjo ir ėmė žaisti šalia buvusia nuorūka, pasakė: „Mama, katė atgijo.“ Nors veidu byrėjo ašaros, jis juokėsi.

Ir kavinėje mačiau mamą su vaiku. Ji gėrė kavą, vaikas valgė ledus ir taikėsi į motiną žaisliniu pistoletu.
Žmonių šaudymai mokyklose, kurių pilna Jungtinėse Amerikos Valstijose, šaudymai Skandinavijoje, kurie plinta pasaulyje, ar tik nesubręsta kavinėje prie staliuko, kai vaikas, paėmęs ką tik nupirktą pistoletą, taiko į mamą?

Kodėl sakau, kad mano pareiga – važiuoti į mokyklas ir kalbėti, ir skaityti vaikams? Tai – atsvara prieš tai, ką jie mato kompiuterių ekranuose, kuo jie yra bukinami. O mato jie, sakykime, animacinius filmukus, tik gėrio ten nėra – šaukia, rėkia. O jei ir yra, jis laimimas fizine jėga.

Manau, vaikui su knyga rankose šiame nesaugiame pasaulyje daug saugiau. Bet laimėti prieš informacines technologijas turbūt neįmanoma. Bijau tik vieno – galimas daiktas, kad ne žmogus valdys tas technologijas, bet jos – žmogų.

– Jūs – labai produktyvi. Eiles rašote ir vaikams, ir suaugusiesiems. Ir pjesių esate parašiusi, ir esė. Kaip nutinka, kad paklūstate žanrų įvairovei?

– O iš kur aš galiu žinot? Kodėl mano akys mėlynos, o ne rudos, iš kur aš galiu žinot? Kodėl esu tokio ūgio, o ne kitokio? Yra ir produktyvesnių rašytojų nei aš. Bet nepamirškite vieno dalyko: aš ilgai gyvenu.

– Kuris poetas jums padarė didžiausią įtaką, pasibeldė į jūsų sielą ir ten yra iki šiol?

– Įtakų mes visi vengiame ir nenorime apie tai prisipažinti. Va, papildžiau Marinos Cvetajevos knygą naujais eilėraščiais, kuriuos išverčiau į lietuvių kalbą. M.Cvetajeva – tai kūrėja, kuri tiesiog yra many. Šių metų sausį šita dvikalbė (rusiška ir lietuviška) knyga buvo pristatyta Maskvoje, M.Cvetajevos muziejuje.

– Ar turėjote ir turite vaikų poeto idealą?

– Taip. Gerai atsimenu, kaip Kalėdų Senelis man atnešė Vytės Nemunėlio knygą „Purienos“. Man nepaprastai patiko ta knyga. Mokytojų šeimoje augau, knygas man pirko. Buvo ir kitų mėgstamų poetų, bet kažkaip jaučiau, kad Vytė Nemunėlis – pirmas tarp jų.

– Ar prisimenate pirmąjį savo eilėraštį?

– Puikiai atsimenu užrašų knygutę su gelsvais lapeliais, į kurią rašiau tą eilėraštį spausdintomis raidėmis. Todėl, kad kitaip nemokėjau. Jį parašiau grįžusi iš čiuožyklos, vakare. Tada buvau 5-erių ar 6-erių metų.
Paskui gimnazijoje kokius trejus paskutinius metus rašiau tokius jaunatviškus eilėraščius. Nors būtų keista, bet ne apie meilę. Mano mama buvo areštuota ir nuteista – jos nemačiau 10 metų.

Tuos metus ji atbuvo įvairiuose lageriuose. Buvau ir be mamos, ir be tėvo (jis buvo miręs lageryje), ir brolis buvo miręs. Iš visos šeimos likau viena. Todėl rašiau apie mamą, liūdesį, saulėlydį. Šeštoje gimnazijos klasėje mane išvežė į Irkutsko sritį, Zimos miestą. Ten pradėjau rašyti truputį rimčiau.