Naujojo istorinio nuotykių filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ (režisierius Donatas Ulvydas) premjeroje dalyvavęs 71 metų Vytautas Tomkus, pirmasis Tadas Blinda, pasigedo azarto, su kuriuo jis pirmajame filme lupo ponams subines.

– Vytautai, ar patiko naujasis filmas apie garsųjį plėšiką Tadą Blindą?

– Na, kaip čia pasakius… Na, grandiozinis filmas. Su batalinėm scenom, bet juokingom. Mužikai su pagaliais prieš ginkluotą armiją eina ir nugali. Čia – nesąmonė. Filme man buvo per daug šurmulio, daužymosi – nesuprasi, dėl ko, už ką. Jie prisižiūrėję tų amerikoniškų vesternų, tai mušasi amerikoniškai – taukšt-taukšt-taukšt, kraujai tik bėga, tik teka.

Paskui Blinda pagaliais puola prieš armiją, o armija šaudo į du stovinčius vyrus – jį ir jo draugą Motiejų. Į juos nepataiko, o aplinkui krenta nušauti mužikai. Pasaka.

Abejoju, ar Rimantas Šavelis taip rašė, ką jie rodo, ir kiek čia kino kūrėjų fantazijos. Gražūs Lietuvos vaizdai nufilmuoti, operatoriaus darbas labai puikus. Kadangi aš esu pirmos motinos kūdikis, man ir ta motina, ir tas kūdikis labai brangus.

Po mūsų serialo bendravau su T.Blindos giminėmis Telšiuose, jie man davė įvairios fotografuotos, atšviestos medžiagos. Blinda nebuvo mužikas – buvo išsilavinęs žmogus. Bet turėjo tokių keistenybių – mėgdavo pasiausti, mėgo panas. Ir kai užeidavo tas siautimo metas, išeidavo į mišką: ponams mušdavo subines, atiminėdavo jų turtą ir dalindavo biedniokams – lygindavo svietą.

– O kokį įspūdį paliko šio filmo Tadas Blinda – Mantas Jankavičius?

– Dar būdamas studentas, skaičiau knygą (jos autoriaus neatsimenu), kaip gimsta žmogus – su barzda, su visokiomis regalijomis, ordinais. Po kiek laiko jis pradeda vis jaunėti, jaunėti – tų ordinų nebelieka, jis atsiduria prie motinos krūties. Tai man toks įspūdis kilo, pamačius šitą „Blindą…“ – iš manęs padarė jauną gražų berniuką.

Šiaip ar taip, jeigu tai mano Blindos pradžia, tai manau, kad personažas turėjo būti šiek tiek panašus į mane. Aš nesu gražuolis, o jis – žavus, gražiai nuaugęs, gražiai mušasi, gražiai joja ant arklio. Bet jam kažko trūksta. Azarto. Tokio uch, ko, manau, turėjau aš, kai vaidinau Blindą. Nėra argumentacijos. Jis su savo gražiu veidu Blindą silpnai suvaidino: „Aš – ne maištautojas. Aš nekariauju, aš čia nieko nedarau…“ Blogai, kad taip sako. Iš tikrųjų jis turi kariauti, bet ne – lenda į krūmus ir gauna į kailį. Man, sakau, filme trūko blindiško užsispyrimo.

O mūsų filme, kai maniškiai man išdaužė bizūnais nugarą, mano pasirinkimas buvo konkretus ir tikslus – duoti ponams į kailį. Kažkurioje serijoje ponams numaunu kelnes ir duodu į subinę.