Stokholmo konferencija

1917 m. spalio 18–20 d. vykusios Antrosios Stokholmo lietuvių konferencijos didžioji svarba Lietuvos valstybės atkūrimui ta, kad pirmą kartą susitiko visų pasaulio lietuvių centrų ir naujai išrinktos Lietuvos Tarybos atstovai.  Konferencijoje dalyvavo Rusijos lietuvių atstovai daktaras Jurgis Alekna, Felicija Bortkevičienė, Martynas Yčas, Stasys Šilingas, kunigas Juozas Tumas. Šveicarijos lietuviams atstovavo kanauninkas Konstantinas Olšauskas, kunigas Juozas Purickis. Konferencijoje dalyvavo ir Skandinavijoje gyvenę lietuviai Jonas Aukštuolis, Jurgis Savickis, Ignas Šeinius. Iš Lietuvos atvyko Lietuvos Tarybos vicepirmininkas Jurgis Šaulys, o iš JAV – Jonas Šliūpas. Konferencijos dalyviai pripažino Lietuvos Tarybą aukščiausia teisėta lietuvių tautos politine institucija ir jai buvo patikėta vadovauti Lietuvos valstybės atkūrimui.

Štai pagrindiniai konferencijos nutarimai, išspausdinti Petrograde „Liaudies sąjungos“ savaitraščio „Vadas“ puslapiuose:

„Antrosios Lietuvių Konferencijos Stokholme rezoliucijos

Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme išklausė pranešimo apie Didžiosios Lietuvos dalykus ir apie Lietuvių Konferenciją, rugsėjo 18–22 d. 1917 m. Vilniuje vykusią... Susipažino su Rusijoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių žygiais dėl Lietuvos laisvės ir vienu balsu visų Konferencijoje dalyvaujančių atstovų nusprendė:

1. Pasiremdami rezoliucija, vienu balsu sudaryta minėtoje Lietuvių Konferencijoje Vilniuje... visa širdimi pritariame ir visomis pajėgomis remiame, kad:

„Liuosam Lietuvos plėtojimosi reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis: Lietuvos tautinėms mažumoms turi būti patikrintos tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos. Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pagrindams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

2. Pranešame pasaulio valstybėms, kad ir istorinė Lietuvos praeitis ir demokratinis pasaulio vystymasis teikia Lietuvių Tautai neatimtiną teisę sudaryti iš naujo suverenią Lietuvos valstybę.

3. Pasiremdami tuo, kad a) minėtoji Lietuvių Konferencija Vilniuje... pareikalavo Lietuvos nepriklausomybės; b) kad dar anksčiau Rusijoje tebegyvenančių Lietuvių Seimas, gegužio 27 d.–birželio 3 d. 1917 m. Petrograde... tokios pat Nepriklausomybės Lietuvai reikalavo; c) kad ir didžiuma lietuvių Jungtinėse Šiaurės Amerikos Valstijose gyvenančių per savo seimus ir memorandumus Lietuvos Nepriklausomybės reikalavo; d) kad kariaujančios valstybės skelbia tautų paliuosavimo principą – pareiškiam pasaulio valstybėms šitą Lietuvių Tautos sutartinai reiškiamą valią, jog jau metas atnaujinti Lietuvos valstybę ir primename kariaujančioms valstybėms, jau metas proklamuoti Lietuvos Nepriklausomybę.

4. Pareiškiame pasaulio valstybėms, jog galutina Nepriklausomos Lietuvos valstybės sankcija ir jos įvesdinimas į pasaulio valstybių tarpą suverenėmis tarptautinėmis teisėmis tepriklauso Tarptautiniam Taikos Kongresui, kuriame turi dalyvauti ir Lietuvių Tautos atstovai.

5. Remiame Lietuvos Tarybą... kiek jinai reikš ir vykins sutartinai Lietuvių Tautos reiškiamą valią – atnaujinti Lietuvos valstybę ir kiek jinai budriai sergės Nepriklausomos Lietuvos idėją ir gins jąją nuo kaimyninių valstybių ir tautų pasikėsinimo.

6. Pripažįstame Lietuvos Tarybą... tikra Lietuvos atstove, vyriausia Lietuvių Tautos vadove, ir aiškiai suprasdami sunkumą darbo, kuris teko Lietuvos Tarybai šiuo karo metu ir aplinkybėmis, tvarkant Lietuvos visuomenės gyvenimą ir saugojant Lietuvos piliečių materialinius ir dvasinius reikalus, pasižadame Lietuvos Tarybai remti ją šitame jos darbe ir reikalui esant stoti už ją pasaulyje.“ 

Siekta pagerinti padėtį

Įdomu pastebėti, kad konferencijos dalyviai, suprasdami nepaprastai sudėtingą Lietuvos vidaus padėtį ir pačios Lietuvos Tarybos veiklos suvaržymą okupacijos sąlygomis, išreikšdama Lietuvos Tarybai pasitikėjimą, kartu primena, kad ši parama ir pasitikėjimas galios, jeigu „jinai reikš ir vykins... Lietuvių Tautos reiškiamą valią atnaujinti Lietuvos valstybę...“

Konferencijos dalyviai puikiai suprasdami, kad, artėjant Taikos konferencijai, ypatingą reikšmę įgauna politinės akcijos užsienyje, kvietė visus lietuvius, sugebančius dirbti informacinį darbą: „važiuoti į Europos centrus ir prisidėti prie šitos organizuotos politikos akcijos, kitus gi – nešykštėti piniginių aukų.“

Daugelis Stokholmo konferencijos nutarimų yra skirti nukentėjusių nuo karo lietuvių padėčiai pagerinti. Rekomenduojama, kaip geriau rinkti ir siųsti pagalbą: „Paraginti lietuvius Rusijoje ir Amerikoje, kad organizuotų lietuvių nelaisvių šelpimą pavilga, skalbiniais ir pinigais, ir visa tai nesiuntinėtų kiekvienas skyrius nuo savęs, bet per Danijos Raudonojo Kryžiaus Lietuvių skyriaus vedėją Jurgį Savickį.“

Dar kiti nutarimai skirti reikalavimams grąžinti namo į Rusijos gilumą iš Mažosios Lietuvos 1914 m. išvežtus lietuvius, kurie tapo tikromis karo aukomis ir be kaltės kalti be jokios paramos buvo ištremti į svetimą jiems šalį. Toks pats reikalavimas yra skelbiamas dėl lietuvių „civilių belaisvių“, išvežtų į darbus Vokietijoje: „Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme nutarė, kad civilius lietuvius belaisvius vokiečiai tuojau grąžintų į Didžiąją Lietuvą, į pirmykštes jų tėviškes.“

Dar vienas svarbus konferencijos nutarimas yra skirtas Vilniaus universiteto atkūrimui. Puikiai suprasdami išsilavinusių žmonių poreikį būsimos valstybės statybai, lietuviškos aukštosios mokyklos atkūrimu konferencija įpareigoja rūpintis Lietuvos Tarybą.

„Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme nutarė:

1) kad Lietuvos Taryba Vilniuje imtųsi organizavimo universiteto Vilniuje ir tuojau pradėtų tą darbą;

2) kad Aukščiausioji Lietuvių Taryba Europoje jau dabar imtų lygti su būsimaisiais profesoriais, turinčiais tuojau pradėti darbą, kaip tik stos tinkama valanda.“

Nerimauta dėl lietuvių lenkinimo

Dar vienas rūpestis, kurį pabrėžė konferencijos dalyviai, buvo lietuvių ir lenkų požiūris dėl Lietuvos ateities. Lenkija buvo kur kas toliau pasistūmėjusi savarankiškos valstybės kūrimo link ir jos noras prijungti Lietuvą ar bent jos dalį prie būsimosios Lenkijos kėlė nemažą galvos skausmą  lietuvių politikams.  

„Antroji Lietuvių Konferencija Stokholme, patyrusi iš Vilniaus lenkų rašto, šių metų gegužės m. 25 dieną įduotojo Vokietijos kancleriui

1) jog Lietuvos lenkai dvarininkai savu būdu, liaudies nesiklausdami, siekia Lietuvą priblokšti Lenkijai kaip tik tuo laiku, kada tikrieji Lietuvos šeimininkai lietuviai demokratai sunkiai ir atkakliai dirba, sudarydami nepriklausomą Lietuvą;

2) jog tame antidemokratiniame lenkų darbe dalyvauja ir yra pasirašęs laikinasis Vilniaus vyskupijos Valdytojas pralotas Kazimieras Michalkewiczius, susitelkęs žinomus lietuvių priešus kunigus;

3) jog toks politikos darbas be didžiausio nerimo ir neapykantos sėjimo nieko daugiau Bažnyčiai ir Tėvynei duoti negali, nutarė:

1) Jog kun. K. Michalkewicziui šiame politikos momente valdyti Vilniaus vyskupiją ypač netinka.

2) Jog Vilniaus vyskupijos administratoriaus pareigos turi būti pavestos lietuviui.“

Šiame nutarime nuskambėjo Lietuvos Tarybos nerimas, kad su Vilniaus vyskupo pritarimu Lietuvos bažnyčiose lenkų kunigai atvirai politikavo ir pavertė bažnyčias ne maldos, o politinės propagandos namais. Apie tokią kunigų veiklą liudija „Lietuvos aide“ spausdinama korespondencija:

Lietuvių lenkinimas dabar

Lietuvių lenkinimas kai kur dar ir šiandien nepasiliovė. Širvintų, Maišogalos, Paberžio, Joniškio, Dubingių, Asavos, Butrimonių, Anusiškių ir kitose parapijose arti Vilniaus lietuvių kalba vis dar stelbiama. Vienose parapijose patys klebonai senoviškai paturi lenkų pusę jau tai iš palankumo, jautai pildydami paliepimą iš aukščiau, ir tuo būdu savo „karjerą“ stiprindami. Kitur vokiečių žandarai, dažniausia, kurie yra iš lenkų kilę, taip pat paturi lenkus ir dargi visai atvirai. Daug kur tik lenkų kalba buvo ir tėra galima susikalbėti su vokiečių valdžia. Vertėjai prie apskričio viršininkų ir teisėjų esti dažnai lenkai, kurie, žinoma, tuo būdu nemaža didina lenkų kalbos svarumą. Visa tai verste verčia lenkų kalbos mokytis, kitus gi jos turėtis, ir lietuviškų mokyklų steigimas tokiu būdu yra tik akims. Kai kur tiesiog taip ir patariama: namie vaikai privalą lenkiškai mokytis.

Mėtomos knygelės „Po Oswiatą“ ir „Czy wiesz kim jestesz“ taip pat stiprina aplenkintų lietuvių dvasią ir ne vieną lietuvį suklaidino. Į tuos reikalus lietuvių visuomenė turėtų atkreipti savo domę.“

Organizacinės sklaidos laikas

Lietuvoje tuo metu Lietuvos Taryba plėtė savo veiklą ir skleidė žinias apie Vilniaus konferenciją ir jos iškeltus uždavinius. 1917 m. spalio 23 d. „Lietuvos aidas“ spausdina Lietuvos Tarybos prezidiumo ir sekretoriato darbo laiką.

„Lietuvos Tarybos laikinis prezidiumas Tarybos reikalais priima kasdien, išėmus šventadienius, nuo 12–1 val. dieną, Jurgio g. 24-6.

Lietuvos Tarybos sekretoriatas priima įvairiais reikalais kasdien be šventadienių nuo 10 lig 12 val. ryto ir nuo 4 ligi 6 v. po pietų, ten pat Jurgio g. 24-6.“

Laikotarpį po Vilniaus konferencijos iki tų metų gruodžio pradžios galima vadinti organizacinės sklaidos laiku. Lietuvos Tarybos nariai ne tik aktyviai veikė užsienyje, bet ir  pasklidę po visą Lietuvą aktyviai susitikdavo su vietos bendruomenėmis ir aiškino bei supažindino jas su konferencijos nutarimais. „Dabartis“ spalio 25 dieną išspausdino štai tokią žinutę:

„Priruošiajamasis važinėjimas Lietuvių Tautos Tarybos narių. Kai kurie Lietuvių Tautos Tarybos nariai, netrukus keliaus per Lietuvą informacijos dėlei. Kiekvienam tiems ponams bus paskirta apvažiuoti toki ir toki apskričiai.“

Kaune visuomenei supažindinti su  konferencijos nutarimais buvo surengtas susitikimas, vykęs Rotušės salėje. Plati susirinkimo ataskaita atspausdinta net keliuose laikraščiuose.  Štai ką apie susirinkimą rašė vokiečių okupacinės valdžios ruporas „Dabartis“:

Lietuvių savastovybės siekimas

„Susirinkimą buvo surengę keletas Lietuvos Tarybos narių, idant suteikus žinių visuomenei apie lietuvių pasistengimus, kuriuos išreiškia vyriausia naujai įsteigtoji Taryba. Viešojo namo salė buvo pasipildžiusi beveik iki paskutinės vietos. Susirinkime dalyvavo žmonių visokių luomų, jaunų ir senų. Ypač daug buvo susiėję jaunimo ir moterų. Susirinkimas laikėsi pavyzdingai. Galima buvo pajausti, su kokiu rimtumu ir atsidėjimu tauta seka savo vedėjų darbus. Prie pirmininko stalo, po lietuvių vytimi, sėdėjo gerb. Tautos Tarybos nariai, tarpe kurių buvo: Dovydaitis, Banaitis, Maciulevičius, Paltarokas, Šaulys ir dar du senuoju Lietuvos veikėjų pralotas Dambrauskas ir žinomas muziejaus direktorius Daugirdas.“

Kauno kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis papasakojo apie Lietuvos istorines pastangas kovoje už šalies nepriklausomybę. Jis taip pat pranešė apie Lietuvos Taryboje svarstytus keturis pagrindinius galimus įvykių eigos scenarijus.

„Pirmasis Lietuvos Tarybos darbas buvo paaiškinti politikos orientacijos. Čia Lietuvai esą keturi galimumai, būtent šitie:

1. Pagrįžimo prie Rusijos

2. Prisidėjimo prie naujai įkurtos Lenkų valdijos

3. Prisiglaudimo prie Vokietijos

4. Visai nepriklausomos Lietuvos

Tuos galimumus kalbėtojas štai kaip aiškino: Pagrįžimui prie Rusijos nė vienas Lietuvos Tarybos narys nepritarė... Tiek pat pritarimo tebuvo ir antrajam galimumui, susijungti su naujai įsteigta lenkų valdija... Trečias galimumas – susijungimas su Vokietija – atsižvelgiant į tą faktą, kad vokiečiai dabar yra užėmę Lietuvą – tai yra opiausias Lietuvos Tarybos klausimas...

Paskui kalbėtojas išdėstė ketvirtąjį, būtent visai nepriklausomos Lietuvos valdijos klausimą... Bet kyla klausimas, iš kur galima laukti Lietuvos valdijos atstatymo...“

Ne visur mėginimai supažindinti baigdavosi taikiai

Žinoma, vokiečių okupantų laikraštis negalėjo neįpilti šaukšto deguto į savarankiškos valstybės dvasia alsuojantį lietuvių susirinkimo aprašymą. „Dabartis“ nuo savęs priduria:

„Lietuviai visados turi atsiminti, jog Lietuvai nelengvas būtų padėjimas, jei ji būtų palikta visai sau. Ne tik tai ūkio, bet ir kultūros žvilgsniu Lietuva šiandien tebėra vaiko amžiuje, ir pati viena sau palikta, ji vargu įstengtų iškopti iš šito vaiko amžiaus... Dar kartą statome lietuviams po akių gyvenančių Prūsuose jų brolių likimą, kurie šiandien, po 400 metų, tebeturi tautinę savo kultūrą ir kalbą...“

Ne visur mėginimai supažindinti kaimynus su Vilniaus konferencijos darbu baigdavosi taikiai. Štai kokį atsitikimą aprašo ta pati „Dabartis“:

„Jaukėnai (Kuršėnų apskr.). (Lenkų begėdystė). Spalių mėnesio 7 dieną po pamaldų p. Pranas Smilgevičius mėgino apsakyti žmonėms prie šventoriaus apie lietuvių konferencijos darbus Vilniuje. Jam ramiai bepasakojant, prasidėjo šauksmas nesubrendusių vaikėzų iš „akalicų“ ir nusususių bajorėlių. Paskui dar pradėjo mėtyti akmenimis, plytgaliais ir obuoliais į kalbėtoją, kuris turėjo pasišalinti. Žmonės kalba, kad ta rėksnių gauja buvusi suorganizuota vieno negudraus lenkuojančio dvarininkėlio, kuris malonėtų, kad Lietuva būtų lenkų provincija, o ne savastovi valdija.“

Tuo pat metu Rusija kunkuliavo lyg pasirengęs sprogti katilas. Šalyje siautė badas, vargas ir politinė suirutė. Bolševikai jau atvirai kvietė versti Laikinąją vyriausybę, o „Lietuvos aidas“ dar spalio 21 d. išspausdino štai tokią žinutę:

Bolševikai versią valdžią

Bolševikai ir su jais susidėjusios partijos atvirai rengiasi nuversti valdžią. Tam skiriama esanti lapkričio mėn. 5 diena, kada susirinksiąs visos Rusijos Kongresas. Darbininkų ir kareivių tarybos tikisi turėsiančios jame viršų.“

Kaip žinom, perversmas įvyko lapkričio 7 d., deja, „Lietuvos aidas“ beveik nesuklydo.