Baigiantis metams padejuoti, kad persisotinome televiziniais šokiais ir dainomis, lėkštais juokais ir nevykusiais gražuolių šou, – įprasta. Bet ar gali televizija būti kitokia, jei vartotojiškoje visuomenėje dominuoja populiarioji kultūra?

Bet keisti ją pernai bandyta. Jau anksčiau "TV diena" yra rašiusi, kaip dainininkas Andrius Mamontovas būrė socialinio tinklo vartotojus, įkūręs viešą grupę "Prijunkite telemetrą prie mano televizoriaus!!!".

Jo deklaruotas tikslas – pasiekti, kad reitingus kurtų daugiau išsilavinusių žmonių. Tačiau tokia iniciatyva netrukus tituluota kova su vėjo malūnais.

"Reikia palaikyti ir tą judėjimą, ir tas mintis. Bet niekada nebus visa televizija tokia, kokios nori A.Mamontovas. Vartotojiškoje visuomenėje to nebus", – įsitikinęs televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis, kuris sutiko pasikalbėti su "TV diena" apie prabėgusius TV metus.

– Kokie jums pasirodė 2010-ieji televizijoje? Rugpjūtį minėjote, kad šokančių – su kaupu, ir ateityje, matyt, liks tik šokti...
– Dainuojančių irgi pakako! Nuo mažuliukų iki operos solistų – net platesnis diapazonas buvo. Dainuojantys žmonės mane ypač džiugina, nes pats mėgstu dainuoti – esu choristas nuo mokyklos laikų. Būsimi "Chorų karai" dar labiau džiugins mane.

– O šokių projektai džiugino akis?
– Šokių projektai gana vienpusiški. Iš pono Nerijaus Juškos interviu laidoje "Atvirai su žvaigžde" išgirdau, kad nėra Europoje prastesnio baleto kaip Lietuvos. Jeigu turi – tai vieną du šokėjus, nepaisant visų baleto mokyklų ir mokyklėlių. Tai – labai kritiškas požiūris. Jeigu žiūrėtume TV kanalus, atrodo, mes tik šokti ir temokame. Vadinasi, dominuoja pramoginiai šokiai, o baleto mokyklų pagrindo neturime.

– Tačiau ne visi kanalai "šoko". Ar televizijoms trūko įvairovės?
– Džiaugiuosi, kad pavyko išlaikyti LTV2 kanalą, nes būtų visai liūdna, jeigu jį būtų galutinai uždarę. Puiku, kad esant ekonominei krizei jis nusipirko gerų filmų – rodo tiek senus, tiek naujesnius. Smagu, kad išlaiko dar dalį žurnalistikos. Rytų Europos kaimynai sako, kad žurnalistikos televizijoje beliko ne daugiau kaip 15 proc. ir ji baigiama išstumti ne į spaudą, o į internetą. Taip pat trūksta jaunų veidų, išskyrus žinių ir po vieną kitą laidą. Daugiausia laidos yra pramoginio tipo, infošou, karnavalinės. Tai, žinoma, įdomu, bet viskas labai vienoda.

– Kaip vertinate praėjusių metų nacionalinio transliuotojo pastangas?
– Nacionalinis transliuotojas balansavo tarp keturių stulpų: komercijos, politikos, kultūros ir pramogų. Visuomeninė televizija gali mus pagerinti, bet reikia, kad jai duotų daugiau pinigų. Pernai davė daugiau, taigi turime visai gerą LTV2 programą ir visai neblogą LTV programą – sprendžiu iš šventinių programų.

– Manote, kad ir kitais metais teks klajoti po užsienio kanalus?
– Manau, kad juos tikrai žiūrėsime nemažai. Džiaugiuosi dėl dviejų dalykų: kad nė vienas kanalas nemirė nei provincijoje, nei nacionaliniu mastu ir kad pavyksta išsaugoti valstybinę kalbą, jos grožį, jos skambumą. O iš kitų gyvenimo sferų valstybinė kalba gerokai stumiama į šalį – paimkime reklamą, viešąjį vartojimą, konferencijas, kurios vyksta anglų kalba...

– Kur link eina komercinės lietuviškos televizijos?
– Komercinės televizijos su žiūrovais surištos kaip bambagysle. Kur žiūrovai balsuoja, ten jos ir eina. Todėl taip ir džiūgauja – kiek tūkstančių balsuoja tame ar kitame kanale. Bet jos galėtų eiti ir prieky žiūrovų. Tokių reiškinių yra – tiek TV3 laida "Kodėl", tiek LNK "KK2" – nors jos yra daugiau šou tipo, bet provokuojamai visuomeniškos, kelia visuomenei svarbius klausimus. Yra spyrių, ir labai gerų.

– Kas jus pernai nuvylė?
– Keistą maratoną padariau – pirmąją Kalėdų dieną 15 valandų žiūrėjau visus nacionalinius kanalus. Kad ir koks būčiau optimistas, turiu pasakyti, kad daugiau kaip dviejų valandų žiūrėti vertos programos neradau. Ir dvi valandos yra neblogai, bet kiek reikia sąšlavyno peržiūrėti, o ypač per šventes, kai visi dainuoja vieną ir tą patį – Kalėdos, Kalėdos...

Kartais surandi individualų malonumą – štai žiūrėjau lietuviškas Bernelių mišias, o paskui mišias iš Romos. Kadangi vaikystėje mišias klausydavau tik lotynų kalba, lotyniškos mišios buvo labai malonus prisiminimas. Bet mažai tokių mėgėjų bėra.

– O ką per praėjusius metus atradote, galbūt labai pamėgote kurią nors laidą?
– Atradimas – labai kukli BTV laida "Atvirai su žvaigžde" – 45 minutės kas vakarą keturis vakarus iš eilės. Man atrodė, kad jai personų pritrūks, bet ne – surado ir toms personoms savotišką raktelį pritaikė, kad įdomu klausytis. Toje "nušouintoje", visokių reklaminių triukų ir vizualikos pilnoje televizijoje galima grįžti prie paprastų dalykų – pasikalbėti prie staliuko. Kaip kadaise darydavo rusų televizijos. Rimčiausios diskusijos vyksta prie stalo. Mes tokių laidų labai mažai beturime, todėl sugrįžimas kartais nustebina.

Dar patiko BTV "Spaudos apžvalga" – todėl, kad pateikia užsienio publikacijas, komentarus, joks kitas kanalas neturi tokios užsienio apžvalgos, čia gal daugiau vykdo radijo funkciją. Štai tokie kuklaus kanalo atradimai – keisti, nedideli, bet svarbūs.

– Iš kur Lietuvos televizijos galėtų semtis pavyzdžių? Galbūt iš Rytų?
– Kad jau dabar ima pavyzdžius iš visų, kadangi ir Rytai juos ima iš užsienio. Pažiūrėkime į Maskvos televiziją – produktai licencijuoti nuo Amerikos iki Prancūzijos, o pati ką nors originalaus retai sugalvoja.