„28 savaitės po“ – suzombėjusieji ir nužmogėjusieji

Prieš penkerius metus talentingasis britų režisierius Denis Boilas („Gęstanti saulė“) sukūrė stingdantį zombišką trilerį „28 dienos po“. Tiesą pasakius, šis nepriklausomo kino „hitas“, kainavęs vos 10, o susišlavęs net 80 milijonų JAV dolerių, bylojo ne tiek apie gyvus lavonus, kiek apie sužvėrėjusius žmones. Tuos, kurie neužsikrėtė zombių virusu, pakirto netramdoma baimė ir įniršis. Jie pradėjo prievartauti ir žudyti vienas kitą. Sena tema atvėrė naujas erdves šiuolaikiniam pasauliui aktualioms susvetimėjimo problemoms.

Apie tęsinį ilgai net kalbos nebuvo. Bet kiek vėliau geri D.Boilo bičiuliai pamėtėjo šviežią istorijos tęsinio idėją. Pirmas būsimo filmo pavadinimas buvo „29 dienos po“. Tačiau pirmosios juostos režisierius troško pradėti pasakojimą nuo naujo mirties taško. Kartotis nenorėjo, todėl pavadinimas pasirinktas kitoks – „28 savaitės po“. Kuo toliau nuo pirmojo filmo įvykių, tuo daugiau laisvės fantazijai. Beje, D.Boilas išsilaisvino iš režisieriaus kėdės. Prisiėmė atsakomybę kaip prodiuseris. Režisuoti tęsinį patikėjo kol kas nedaug žinomam ispanui Huanui Karlosui Fresnadiljui, kuris tikriems kino gurmanams turėjo įsiminti mistiniu filosofiniu trileriu „Intakto“.

Kad „28 savaitės po“ sukurtas ne dėl papildomo pelno, o iš idėjos, supranti po pirmųjų 28 minučių. Tai vėlgi juosta ne tiek apie zombių antplūdį ir apokalipsę, o apie žmonių pojūčius ir į naujo šaltojo karo bedugnę besiritantį pasaulį. Apie šeimą. Tėvą, kuris siekia bet kokia kaina išgelbėti vaikus, nors pats jau beveik žvėris.

Potyriai tokie aštrūs!.. Ar kada matėte, kaip pasaulis ir jūs, normalūs, atrode zombio akimis? Pamatysite. Ar norite dar kartą išgyventi genialiojo Roberto Karlailo įsigyvenimą į pabaisos vaidmenį (šis aktorius yra suvaidinęs ir žmogėdrą, ir Hitlerį)? Žiūrėsite, kas dedasi monstro viduje.

Keisčiausia, kad arba H.K.Fresnadiljas nematė paskutiniųjų filmų apie zombius, arba klasiškai tokiu apsimeta. Atsiriboja nuo dabar itin mėgstamų juokelių. Romantikos taip pat nė lašo. Nėra kada blaškytis. Į apokalipsę žvelgiama absoliučiai rimtai, be fantastikos ir efektingos mistikos.

Kur čia mistika?! Minios „piketuojančių“ zombių užplūsta naktines gatves tarsi šalyje vyktų politinis perversmas. Kareiviai šaudo iš visų įmanomų ginklų, laksto galvos, liejasi kraujo upės. Grupelės išlikusiųjų iš paskutiniųjų stengiasi nenužmogėti. Labiau primena Kosovą ir Ruandą nei fantastinį filmą apie zombius.

„Dokumentiškai“ besi-vartaliojanti kamera ir tai, kad filmas tiesiog apgaubtas tamsos, daugeliui gali ir nepatikti. Kaip ir visiškas įvykių dramatizavimas. Dukra nusitaiko į tėvą. Sakysite, zombių kinui tai būdinga. Nušauna, ir tiek. Po to šaudo į kitus. Tačiau čia kita istorija. Labiau tėvo ir dukros istorija. Ne tik utopinė pasaka apie zombių ir žmonių karą. Optiniame taikiklyje – krauju paplūdusio mūsų pasaulio žaizdos. Perspėjimas, kaip ir pirmajame filme. Juk per tuos metus karų nesumažėjo ir blogio imperijos valdos nesusiaurėjo.