Ieva Dumbrytė „Negrįžtantys“

Kitos knygos, 2024

Metų pabaigoje kaip iš gausybės rato ėmė kristi naujos prozos knygos, kurias išleido panašios kartos rašytojai. Nesuprasi, kokios bendros oro vibracijos lėmė, kad prozininkai paleido į pasaulį savo kūrinius panašiu laiku (nepavydžiu Metų knygos rinkėjams, nes rinkti geriausias iš tiek gerų, įdomių knygų bus itin sunki užduotis). Nesuprasi ir kodėl pastaraisiais metais, lyg susitarus, prozininkams parūpo kaimas, etnografija ir magija (aš irgi priklausau prie jų). Taigi I. Dumbrytės knyga, kurią ji, pati prisipažino, rašyti pradėjo išsyk, kai pabaigė pirmąjį romaną „Šaltienos bistro“, taip pat perkelia skaitytojus į menamą senovės kaimą, kuriame vyksta įvairiausi magiški dalykai ir dramos.

Partnerio nuotr.

Romane sukasi pagrindinės veikėjos Rygos, kurią tėvai įsigijo Rygos turguje už dalgio antgalį, šeimos gyvenimas. Autorė rašo labai sodria kalba, nežinau, kaip ji skambės kitiems, tačiau man buvo sava, nes daugelį tarmiškų žodžių ir barbarizmų atpažinau (vėl sutapimas – per knygos pristatymą paaiškėjo, kad tiek autorės, tiek mano seneliai gyveno kaimuose tose pačiose apylinkėse).

I. Dumbrytė, kaip ir ankstesniame romane, perveria savo sarkazmu, ironija. Tiesiog mėgaujasi bjaurumo estetika (sakyčiau, yra geriausiai ją reprezentuojanti Lietuvos prozininkė). Atrodo, kad šiame romane visai nėra stabdžių, tarkime: „Patyliukais nutipenau rūsin, supelijusioj ir pajuodusioj lentynėlėj atradau slapta užkištą sloviką su įsčių vaisium. Kilstelėjau raugintą vaiką prieš šviesą, buvo baltas baltas, išbrinkęs ir raukšlėtas, atrodė kaip didelis kirminas su taškiukais vietoj akių (...). Nušlubavau lauko virtuvėn, išsitraukiau mėsmalę, atsipjoviau šmotą kiaulienos ir sumaliau kartu su gemalu. Pasišildžiau tauko gerą šaukštą, pakepiau ir uždengtoj petelnėj viską gerai pašutinau. Turėjau mintį, taukam ir mėsai sustingus, tą šutinį ant duonos užtept ir paduot Marguolei pusryčiam kaip skanumyną“ (128 p.).

Romanas didelės apimties ir, tiesą sakant, kai kur atrodo ištęstas, o personažai nuolat patiria įvairių kūno ir sąmonės transformacijų. Man pritrūko jų vientisesnių portretų, tarkime, pagrindinės veikėjos vyro Vaitiekaus arba tėvo. Knygos logika nepaklūsta personažų kūrimo taisyklėms, jos kalba – konkrečiai tarmei. Vis dėlto knyga papirko nežabota fantazija, vaizdingumu ir kalba.

Jo Nesbø „Užtemimas“. Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė

Baltos lankos, 2024

Partnerio nuotr.

Kai skaičiau priešpaskutinę serijos apie detektyvą Harį Hūlę knygą, atrodė, kad su šiuo personažu tuoj bus atsisveikinta – „Peilyje“ jis neteko savo gyvenimo moters, buvo visiškai sugniuždytas, o dar ir tapęs pagrindiniu jos nužudymo įtariamuoju. Galiausiai romanas pasibaigė tuo, kad Haris ir pats padarė nusikaltimą, nors taip tarsi atkeršijo ir atkūrė teisingumą. Pamačiusi, kad pasirodė nauja dalis, griebiau ją ir vėl visiškai panirau į knygą – atsikvošėjau tik suvokusi, kiek valandų. Rašytojas meistriškai kuria intrigą, geba prikaustyti dėmesį.

Šiek tiek komiška, kad Harį Hūlę, kai byla atsiduria akligatvyje, jo kolegoms vis tenka lyg gyvąjį numirėlį kastis iš po žemių. Šį kartą jis išvykęs į Ameriką, kur geria iki mirties, kaskart jį prisikviesti tampa vis sunkiau, tad rašytojui teko įpainioti Hūlę į pragarišką situaciją, iš kurios įmanoma išsigelbėti tik gavus apvalią pinigų sumelę, dėl kurios jis ir sutinka ieškoti nusikaltėlio.

Byla šį kartą kraupi – Osle pradingsta dvi paskutinį kartą įtakingo nekilnojamojo turto magnato vakarėlyje matytos gražuolės. Skaitytojai gali po truputėlį rinkti žinias apie žudiką, kuris iš pradžių atrodo kaip psichopatas, valgantis savo aukų smegenis, tačiau ilgainiui jo veiksmai įgauna vis daugiau racionalumo ir atskleidžia sudėtingą šio personažo priešistorę ir traumas.

Vienu metu man J. Nesbø detektyvai buvo pradėję pabosti, erzino mačizmas, maniau, kad gal daugiau ir nebeskaitysiu, tad labai maloniai nustebau supratusi, kokia ši knyga gaivi. Sunkiausia turbūt buvo įtikėti Hario Hūlės žavumu, bet to ir nereikėjo, nes šiame romane atsirado ir įdomesnių personažų.

Akvilė Kavaliauskaitė „Jausmai“

Balto, 2024

Partnerio nuotr.

Akvilės Kavaliauskaitės romanas „Jausmai“ pradžioje tarsi žadėjo, kad būsime nukelti į nostalgiškus 2009-uosius. Apie šį laikotarpį rašyta nedaug, nes daugeliui rašytojų atrodė kur kas nostalgiškesnis pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis ir neseniai buvo tokių romanų bumas; dabar, atrodo, ši tendencija priblėso. Taigi knygos pradžioje iš pažiūros sėkmingas, tačiau, atrodo, viskuo persisotinęs pagrindinis veikėjas drauge su mergina ruošiasi į kelionę lėktuvu. Paklaustas, ar prisimena savo pirmąjį skrydį, pameluoja, kad ne. Ir tada leidžiasi į vidinę išpažintį, užgniaužtus prisiminimus, kuriuos pažadino merginos klausimas.

Šiek tiek būgštavau, kad romane bus per daug nostalgijos. Nors esu tos pačios kartos kaip autorė, kažkodėl nejaučiu sentimentų tam laikui, kurį prisimena veikėjas. Jo gyvenimas 2009-aisiais taip pat neatrodo labai džiugus ir spalvingas – nuomojasi nedidelį butą su bičiuliais; šeima ir pažįstami kenčia nuo ekonomikos krizės; dirba alinantį ir neįdomų darbą oro uoste. Taip pat studijuoja režisūrą, tačiau supranta, kad gauti lėšų filmui kurti beveik nėra jokių prošvaisčių, o ir polėkio nebėra. Viską pakeičia kino teatro prieangyje sutikta Mona. Šį vardą prisiminiau iš J. Ivanauskaitės personažų vardyno, ji irgi atrodo lyg atkeliavusi iš ten. Kliedi menu, pasakoja siurrealistines istorijas ir nesinaudoja mobiliuoju.

Romanas pasisuka netikėta linkme, kai veikėjai išvyksta į savo pirmąją kelionę lėktuvu – atšiaurią, vienišą Norvegijos salą. Nors šios kelionės inspiracija romane atsirado iš filmo, manęs neapleido R. Jacobseno kūrinio „Neregimieji“ vaizdai. Saloje gyvena keisti personažai, atsiranda paslaptinga giminystės linija ir intriga, kuri po truputėlį atsiskleidžia antroje knygos pusėje.

Autorei puikiai sekasi rašyti dialogus, kurti psichologinius personažų portretus. Kai kur atrodė, kad kai kurių charakteringai turėjusių atrodyti detalių jau šiek tiek per daug, jos pasikartoja nenatūraliai, kaip antai, baltas katinas ar sadistiniai sekso elementai. Pasakojimas kinematografiškas, ne veltui jame daug nuorodų į filmus, autorė vynioja subtilią, keistą meilės istoriją, kuri žymi ir veikėjų brandą, naują gyvenimo etapą. Veikėjai vis kalba apie momentą, kai pagaliau bus sukurti. Kai esi dar jaunas ir neatradęs savęs, nekantrauji suprasti, kada pagaliau ateis tas ilgai lauktas išsipildymas, mėgini žvalgytis į neseniai praėjusią vaikystę ir iš jos išrauti jau susiformavusį žmogų: „Žiūrėjau į save lyg filmuočiau. Žingsniavau tarp užšalusios upės ir automobilių eilių. Snaigės lėkė į automobilių žibintus lyg naktinės plaštakės. Bandžiau sugalvoti bent vieną mane sukūrusį momentą, bet niekas neatėjo į galvą“ (27 p.). Dabartis, kurią matome iš veikėjo perspektyvos, atrodo persmelkta melancholijos, lyg ir tokia, apie kokią galima svajoti, bet nedžiuginanti. Tačiau liūdesys šioje knygoje skaidrus, ne juodavandenis.

Mykolas Sauka „Kambarys“

Odilė, 2024

Partnerio nuotr.

Spėju, kad ši knyga bus skaitoma ir aptarinėjama dar ne vieną mėnesį. Jos populiarumą pirmiausia turbūt galima aiškinti, kad daugelį traukia autofikcija ir tema atrodo delikati, bent jau lietuvių prozoje, nenagrinėta. Pagrindinis veikėjas, skulptorius vardu Mykolas, pasakoja apie tinderio pasimatymus. Gerai tai, kad kuriamas nelabai sėkmės lydimo moterų užkariautojo įvaizdis, jis vis dėl ko nors susimauna, nevengia iš savęs pasišaipyti. Žavaus, paslaptingo vaikino, kuris užkariauja kambarį tylėdamas, įvaizdis priimamas kur kas pozityviau negu tiesiog mačo šaunuolio. Įstrigo vienas platformoje „Goodreads“ rašytas komentaras, kuriame ši knyga pavadinta „Parulskiu milenialsams“. Iš tiesų, esama nemažai intonacijų, kurios primena S. Parulskio estetiką, jo kuriamą savo alter ego įvaizdį. „Tai – mano meninis tyrimas. Tai – mano būdas patirti gyvenimą, šiaip jau palaidotą akmens, medžio ir putplasčio dulkėse. Viskas mano dirbtuvėje primena apie mirtį, nes dauguma skulptūrų susijusios su mirusiaisiais, jei ne antkapiai, tai miruolių biustai ar memorialinės lentelės. Pasimatymai yra būdas prisiminti, kad, be tanato, esama dar ir eroso“ (14 p.). Suprantu ir tai, kad pagrindinio veikėjo skaitomos filosofinės knygos tarsi turėjo priminti, kad pasakotojas intelektualus ir greta erotinių aklų pasimatymų gaivalo esama intelektinio šleifo, tačiau kartais tai atrodydavo neskoningai, tarkim, kai veikėjas užsiimdavo seksu šalia lovos, ant naktinio stalelio pasidėjęs L. Wittgensteino veikalą.

Be šių dalykų, romanas turi daug gerų savybių, kurie garantuoja malonią skaitymo patirtį – kuriami įdomūs, originalūs dialogai, nestinga humoro, veikėjas atsiduria visokiausiose komiškose situacijose. Na, o sekso scenos – nebanalios, pasirodė labai vykusi Amandos linija ir vien per jos monologą atskleistas personažo beprotiškumas.

Sykiu šis romanas liūdnas, tarsi konstatuojantis savo ir jaunesnės kartos vartotojišką žvilgsnį į romantinius partnerius, negebėjimą ir nenorėjimą kurti rimtesnių santykių, bjaurėjimąsi vaikais. Pagrindinis veikėjas, kuriam vos per 30 metų, vis kalba apie savo amžių, nes jaučiasi senstelėjęs, nesusikalbantis su dešimčia ir daugiau metų jaunesnėmis merginomis, kurios jį labiausiai ir masina. Vyresnis amžius čia nesiejamas su teigiamomis savybėmis, kaip branda, patirtis, – slenkantys metai yra tai, kas tolina nuo žavios, viliojančios jaunystės, nuo dalyvavimo įvykių epicentre.

Perskaičiusi romaną, dar keletą dienų apie jį galvojau, perkračiau savo patirtis ir iki tol buvusį kitokį įsivaizdavimą apie tinderio pasaulį – rekomenduoju.