Į teatro aktorės ir režisierės Danutės Juronytės namus sugrįžo šventinė nuotaika:  pavasarį garbingą 85 metų jubiliejų sutiko sutuoktinis aktorius Leonardas Zelčius, o žvarboką lapkričio 14-ąją savo 80-metį atšventė pati menininkė.

"Mėgstu, bet nešaltą, nebjaurų rudenį", – sako aktorė, jubiliejaus proga sutikusi atvirai pakalbėti, ir neslepia: blogiausia būna pavasarį.

"Tuomet bunda gyvybė, viskas atsigauna, o man viskas eina viskas pro šalį. Pavasaris, vasara eina pro šalį, – praleidžiu namuose, viską matau per langą, balkoną, – sunkiai sergantį sutuoktinį jau ne vienus metus namuose slauganti D.Juronytė su nostalgija prisimena gegužę, kai su teatru vykdavo į gastroles, matydavo visą gamtos grožį. – Bet, matyt, taip reikia – gamtoje ruduo, ir man ruduo."

– Jūsų pažintis su teatru įvyko Panevėžyje. Devintokė pirmą kartą pravėrėte režisieriaus Juozo Miltinio studijos duris. Koks tai buvo laikas?

– Tai buvo 1949-ieji, pokaris. Buvau mačiusi keletą spektaklių, vaikščiojau į kiną, rinkau aktorių nuotraukas ir, kaip daugelis to meto jaunų žmonių, svajojau netikėdama, kad toms svajonėms lemta kada nors išsipildyti. Režisierius Juozas Miltinis laikėsi nuostatos aktoriaus profesijai ruošti kuo jaunesnius žmones, todėl rinkdavosi gimnazistus.

Man tuo metu buvo 16 metų. Tik patekusi į studiją, sužinojau, kas yra tas teatras. Visi tuo metu stojusieji nelabai supratome, ką veiksime. Galvojome, gal teks pašokti ar pastovėti scenos pakraštyje... Tiesą sakant, buvome dar vaikai. Vadovas buvo labai griežtas ir reiklus. Gyvenome kaip vienuolyne. Mums drausdavo eiti į šokius, apie kavines nė kalbos nebuvo, – kiekvieną dieną vykdavo užsiėmimai. J.Miltinis skatino viskuo domėtis: kviesdavosi į namus ir rodydavo žinomų dailininkų darbų reprodukcijas, liepdavo skaityti knygas. Jis mums atrodė nepasiekiamas, didžiulis eruditas. Paskui prasidėjo pirmieji vaidmenys.

– Su vyru aktoriumi L.Zelčiumi susipažinote taip pat teatre?

– Taip. Kauno valstybinis dramos teatras atvyko gastrolių į Panevėžio dramos teatrą. Mes, šeimininkai, atsisveikindami surengėme vakarą. Nutiko taip, kad atsisėdome vienas šalia kito. L.Zelčius mane palydėjo, paskui – laiškai, važiuodavome vienas kito aplankyti į Panevėžį arba Kauną. 1954 m. Panevėžio teatras atvyko į Kauną. L.Zelčius pasiūlė mums susirašyti. Pasakiau, kad pagalvosiu ir, jeigu nuspręsiu tekėti, kitą rytą ateisiu prie fontano Laisvės al.

Atėjau. Buvo gegužės 14-oji. Negaišdami laiko pravėrėme S.Daukanto g. veikusius santuokų rūmus. Grįžę į teatrą pasakėme, kad susituokėme. Panevėžiečiai iššovė šampaną. Vestuvės taip pat vyko Panevėžyje, aktorių Gedimino Karkos ir Elenos Šulgaitės bute – kolektyvas surengė vestuves. Po gastrolių grįžau į namus, o jau rudenį pas mane atvyko vyras su sunkvežimiu ir keliais kolegomis, kurie padėjo persikraustyti į Kauną.

– Du menininkai kartu gyvenime ir teatre, netgi toje pačioje scenoje. Kaip pavyko derintis vienam prie kito?

– Supratome vienas kitą. Kai ruošdavomės vaidmeniui, vienas kito nejudindavome, palikdavome ramybėje. Matydama, kad vyras ruošiasi vaidmeniui, galvoja apie tekstą, jo netrikdydavau. Aš turėdavau pasirūpinti dukromis, laukė ruoša virtuvėje, nors galvoje tekstas sukdavosi. Jeigu tą tektų patirti skirtingų profesijų žmonėms, gal kiltų konfliktų, nesusipratimų, o mes lengvai nubrėždavome ribą. Beje, kartu teatro scenoje vaidinome ne tiek jau daug. Partneriai buvome "Figaro vedybose", kur L.Zelčius vaidino Figaro, o aš Siuzon, taip pat spektaklyje "Molio Motiejukas", "Moljeras", "Baladės ir romansai".

– Jūs ne tik aktorė, bet ir režisierė. Kodėl pasukote šia vaga?

– Sovietiniais laikais teatro aktorių algos, kaip ir dabar, buvo labai menkos, todėl teko dirbti papildomai. Dirbau su vaikais Kauno mokytojų namuose, vadovavau suaugusiųjų mėgėjų teatro studijai dabartiniame "Girstutyje". Ten pastačiau nemažai spektaklių. Būdavo labai smagu, kai nemokantis per sceną pereiti žmogus atsiskleisdavo spektaklyje. Gražiai bendravome, netrūko lankytojų, žiūrovų. O po to režisierius Gytis Padegimas pasiūlė teatre režisuoti spektaklį vaikams "Pelenė". Man pasirodė, kad mažoka literatūros, todėl pasirinkau A.Liobytės "Meškos trobelę".

Paskui artėjo aktorės Aldonos Mackevičiūtės jubiliejus. Padariau inscenizaciją monospektakliui "Dar kartą atsigręžiu" pagal Birutės Pūkelevičiūtės knygą "Aštuoni lapai". Vėliau parašiau pjesę pagal tautosaką "Randor kvit, arba Kas gudresnis?", dar teko režisuoti Juhano Smuulo "Pulkininko našlę", skirtą aktorės Milės Šablauskaitės jubiliejui, ir Inger Hargerup "Stiklinę arbatos su citrina", kuri rodoma ir dabar. Man malonu ne tiek režisuoti, kiek dirbti su žmonėmis. Gera, jeigu jie atsiskleidžia, improvizuoja. Dirbdama su aktoriais juos pamilstu, atrodo, net išbučiuočiau.

– Užauginote dvi dukras, susilaukėte keturių anūkių ir proanūkio. Kol kas dar niekas iš šio gražaus būrio nepasirinko aktoriaus ar režisieriaus kelio...

– Abi mūsų dukros norėjo tapti aktorėmis. Kristina stojo į tuometę Konservatoriją ir gavo žinią, kad, atsiradus papildomų vietų, bus priimta. Pamenu, buvo birželis, todėl patariau jai pamėginti jėgas kitur, nes juk tos vietos galėjo ir nebūti. Dukra pasirinko psichologiją ir, kas įdomiausia, sužinojo, kad yra priimta į aktorinį. Turėjo rinktis, bet, viską apsvarsčiusi, nusprendė tapti psichologe. Vyresnioji Dovilė pasirinko filologiją. Abi savo rogėse. Aš džiaugiuosi, kad jos nėra aktorės. Dažniausiai pjesėse vyrų vaidmenų daug, o moterų – keletas. Moters žydėjimas teatre toks trumpas! Kitos jo net nesulaukia. Tiesa, Dovilės dukra Joana buvo įstojusi studijuoti aktoriaus meistriškumą, bet perėjo į kino dramaturgiją – įtemptas fizinis krūvis pakenkė stuburui. Manau, kad tai irgi į gera, nes Joana gerai valdo žodį, rašo. Turbūt talentą paveldėjo iš tėvų (Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė – poetė, Jurgis Gimberis – satyrikas, aut. past.). Kita anūkė, Kristina, pasirinko teatrologiją. Jai labai patinka studijos.

– Kaip bėga jūsų dienos, kai nebedirbate teatre?

– Po to, kai pasiligojo vyras, dažniausiai būnu namuose. L.Zelčius mėgsta klausytis radijo – tai jo pagrindinis ryšys su pasauliu. Kartais susėdame prie televizoriaus, – jis girdi, aš matau. Pusryčiai, pietūs, vakarienė... Taip ir bėga dienos. Ateina anūkės, išleidžia mane į miestą, parduotuvę. Į teatrą užsuku nedažnai. Jeigu spektaklis ilgas, negaliu pasižiūrėti viso – 21 val. skubu namo, nes reikia padėti vyrui atsigulti.

Aš esu XX a. žmogus. Su nostalgija prisimenu senąjį teatrą, kuriame būdavo daug savų kampų. Atsimenu, kai į teatro aktorių poilsio kambarį ateidavo pasėdėti rašytojas Juozas Grušas, aktoriai Kazys Jurašiūnas, Juozas Laucius. Juos traukdavo pabūti tarp kolegų o dabar, net norint, nėra kur. Gerai, kad teatras atstatytas, bet aš mąstau, kaip ano amžiaus žmogus.

– Kas jus džiugina teatre, gyvenime?

– Džiugina, kad teatras gyvas, kad dirba jauni žmonės, bando jėgas jaunieji režisieriai. Gal praeis noras ieškoti naujovių ir jie apsistos prie amžinųjų vertybių? Kaip sakydavo J.Miltinis: "Mene ieškokite ne naujo, bet amžino." Gyvenimas eina į priekį. Tiesa, labai pasigendu gyvybės Laisvės al. Atsimenu, kada spektakliai prasidėdavo 19.30 val. – jiems pasibaigus, Laisvės al. klegėdavo pilna žmonių. Dabar spektakliai prasideda 18 val., o 21 val. – jau tuščia. O ir dieną zuja tik studentai, kai jų nėra – ant suolelių sėdi senukai. Jaunimas išvažiavęs, emigravęs.

Dirbo su teatro klasikais

• Gimė 1933 m. Kaune. Per karą su šeima gyveno Vilniuje, po to persikėlė į Panevėžį. 1949 m. įstojo į Panevėžio teatro dramos studiją. Nuo 1951 m. dirbo Panevėžio dramos teatre, o nuo 1954 m. – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, režisierė.

• Aktorė žiūrovams gerai pažįstama iš kino filmų ir televizijos spektaklių. Dar ir šiandien daugelis prisimena Angelę iš filmo "Birželis – vasaros pradžia" (rež. R.Vabalas, 1969 m.), Konstanciją – "Tadas Blinda" (B.Bratkauskas, 1972 m.), Rūtą "Suaugusiųjų žaidimai" (rež. A.Kundelis, 1967 m.), Kalvaitienę "Žentas" (rež. M.Karklelis, 1976 m.). Aktorė įkūnijo ne vieną įsimintiną televizijos serialų heroję – Sofi "Būkit kaip saulė" (rež. M.Jevodokimovas, 1985 m.), Karalienę "Vilius Karalius" (rež. V.Bačiulis, 1985 m). Drauge su vyru Leonardu Zelčiumi nuo 1993 iki 2000 m. septynias vasaras filmavosi gerai žinomame televizijos seriale "Giminės".

• Kitais metais Zelčių poros laukia dar viena graži sukaktis – sukaks šešiasdešimt metų, kai jie kartu.

• D.Juronytė dirbo su daugybe režisierių: H.Vancevičiumi, J.Jurašu. J.Vaitkumi, G.Padegimu ir kitais. Įsimintiniausi vaidmenys: Helia "Ponios Dulskos moralė" (1955 m.), Aucė "Siuvėjų dienos Silmačiuose" (1956 m.), Kristina spektaklyje "Herkus Mantas" (1957 m.), motina Keit – "Visi mano sūnūs" (1962 m.), Magdalena – "Bernardos Albos namai" (1964 m.), Goda – "Kaimas kryžkelėje" (1965 m.), Marija Bežat – "Moljeras" (1968 m.), Aura "Šventežeryje" (1970 m.), Rožė Kumpytė – "Dobilėlis penkialapis" (1973 m.), Aleksandra – "Švitrigaila" (1975 m.), Sofija – "Paskutinieji" (1978 m.).