Nacionaliniame Kauno dramos teatre artėja premjera – Gintaro Varno režisuojama Maxo Frischo "Biografija: vaidinimas". Kūrinyje nagrinėjamos identiteto paieškų, asmeninio pasirinkimo temos.

"Norėtųsi, kad žmogus po šio spektaklio sau pasakytų: "Nuo šiol elgsiuosi atsakingiau ir galvosiu prieš padarydamas, o ne po", – sako spektaklyje Antuanetės vaidmenį kurianti aktorė Eglė Špokaitė. Pokalbis su jauna aktore – apie gyvenimą teatre ir gyvenimo teatrą.

– Kaip tapote aktore?

– Vaikystėje grojau kanklėmis. Vėliau – gitara, būgnais, taip pat dainavau chore. Man patiko buvimas scenoje. Mėgau tą jausmą prieš koncertą, per koncertą ir po jo. Tokia nekasdienybė – kažkas labai, labai kito... Paskutiniais metais mokykloje uždaviau sau klausimą: ką aš norėčiau veikti gyvenime? Ne ką galėčiau, bet kas man iš tikrųjų patiktų? Ir tada prisiminiau tą pojūtį scenoje ir nusprendžiau pabandyti aktorystę. Sužinojusi, kad į šią specialybę stoja pusantro šimto žmonių, netikėjau, kad man pavyks. Taigi, į pirmąjį stojamųjų etapą ėjau šiaip sau, "for fun", nesijaudinau, tiesiog nusprendžiau pabandyti. Manau, tai ir padėjo išsiskirti. Aišku, vėliau apetitas kyla bevalgant. Prieš kitus etapus labai jaudinausi, nes jau nesinorėjo iškristi.

– Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Gintaro Varno kurse...

– Tai, kad G.Varnas bus kurso vadovas, sužinojau tik atėjusi į konsultaciją, kuri vyko pirmojo stojimo etapo išvakarėse. Prieš tai buvau mačiusi kelis jo spektaklius ir tai buvo būtent tie teatro darbai, kurie mane labiausiai paveikė. Būdama dešimtoje klasėje dar spėjau pamatyti jo režisuotą spektaklį "Heda Gabler". Į šį spektaklį turėjo važiuoti mano mama, bet paskutinę minutę apsirgo ir vietoj jos nuvykau aš – matyt, taip turėjo nutikti. Man tada buvo penkiolika metų. Nieko panašaus iki tol nebuvau mačiusi, todėl jis man paliko didelį įspūdį. Kitas G.Varno spektaklis "Nusiaubta šalis". Jį mačiau Klaipėdoje, per Jūros šventę. Spektaklyje buvo daužomi tokie dideli keraminiai šachmatai. Po spektaklio nedrąsiai pasiėmiau nedidelę šukę, parsivežiau ją namo ir įsidėjau į stiklinę vazą. Draugė paklausė, ką tai reiškia. "Tai gražaus pasaulio dalelė, kurią reikia saugoti", – atsakiau.

– Aktorystė labiau gyvenimo būdas nei specialybė ar ne?

– Manau, kad neįmanoma į aktorystę žiūrėti tiesiog kaip į profesiją ar kaip į darbą nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro.

– Ar gyvenime užsiimate kuo nors daugiau?

– Įrašinėju literatūrą aklųjų bibliotekoje. Tai darau jau penkerius metus. Buvo laikotarpis, kai baigiau akademiją ir nebuvo darbo nei teatre, nei kine. Kad negulėčiau ant kilimo ir negailėčiau savęs – ėmiausi šio darbo.

– Jūs jauna, o jau dirbate dideliuose televizijos projektuose ir vaidinate žymių režisierių spektakliuose. Ko reikia šiandieniam aktoriui, kad jį pastebėtų?

– Reikia daug dirbti, būti ryžtingam ir drąsiam. Nereikia visada laukti, kol tau ką nors pasiūlys. Svarbu mokėti apie save kaip aktorių pranešti. Aš svajoju, kad Lietuvoje vyktų atrankos į spektaklius. Taip atsirastų galimybė aktoriams save parodyti ir daug ko išmokti.

– Koks didžiausias skirtumas tarp vaidybos televizijos ekranuose ir teatro scenoje? Kur jaučiatės geriau?

– Televizijoje, būtent seriale, labai riboja laikas. Nors didžiausias skirtumas tarp televizijos ir teatro yra požiūris. Manoma, kad televizijoje įdedama mažiau darbo ir pastangų nei teatre. Patikėkite, tos "chaltūros" atrastume visur. Dirbti prieš kameras man yra didžiulė patirtis ir yra ko pasimokyti. Šiuo laikotarpiu tiek televizijoje, tiek teatre jaučiuosi gerai. Komanda, su kuria dirbu seriale, yra labai darbšti ir kūrybinga, o teatre šiuo metu kvėpuoju kokybe.

– Kurį savo sukurtą vaidmenį labiausiai vertinate?

– Konkretaus tokio nėra. Visi darbai yra svarbūs, mėgstami ir prasmingi. Galbūt galėčiau G.Varno "Publiką" išskirti kaip teatrą gerąja prasme. Man patiko šio spektaklio raiška – nebuitiškumas. Asmeniškai labai daug patobulėjau ir išmokau statant spektaklį "Laisvi drugeliai" Panevėžio teatre. Tai buvo pirmas darbas su visiškai nepažįstamais žmonėmis visai nepažįstamoje vietoje. Tai man daug davė ne tik kaip aktorei, bet ir kaip žmogui, Eglei.

– Vaidinimas kažkuria prasme – lyg bendravimas su auditorija?

– Taip, žinoma. Kiekvieną kartą nori, kad žiūrovas suprastų tam tikro spektaklio idėją, nori jam perduoti kažkokią žinutę. Jei bent vienas žmogus po spektaklio išeis pasiėmęs kažką daugiau, kažką supras – tai spektaklis bus pavykęs.

– Kaip norėtumėte, kad auditorija suprastų jūsų kuriamą Antuanetės vaidmenį?

– Nenorėčiau, kad mano kuriamą Antuanetę žmonės priimtų kaip tiesiog lengvabūdę moterį. Tiesiog noriu, kad auditorija suprastų, jog jos buvimas yra komplikuotas. Antuanetė – moteris iš Paryžiaus. Tai daug ką pasako. Išoriškai gali atrodyti, kad viskas jos gyvenime labai paprasta, bet iš tikrųjų – viskas daug sudėtingiau. Norėčiau, kad žiūrovai išteisintų ją ar bent pabandytų pagalvoti, kokios aplinkybės nulėmė tokį Antuanetės gyvenimą. Moters gyvenimą.

– Artėjanti premjera "Biografija: vaidinimas" apie žmogaus pasirinkimus, sprendimus, likimą ir galimybę keisti. Pati tikite likimu ar manote, kad viskas priklauso nuo žmogaus?

– Manau, kad viskas, kas atsitinka, turi atsitikti. Niekas gyvenime nevyksta be priežasties. Nežinau, ar tai likimas, ar ne. Nepaisant to, kad ir nuo tavęs daug kas priklauso, – bus, kaip turi būti. Net jei tau ir atrodo, kad kažkas vyksta atsitiktinai, jei gerai paieškotum giliau, atrastum, kad kažkada apie tai pagalvojai.

– Mes tampame tuo, ką mąstome?

– Turbūt taip. Ta energija, ji niekur nedingsta. Galų gale mes prisišaukiame tai, apie ką mąstome. Tad kartais gali stengtis, nesistengti – vis tiek bus, kaip turi būti. Tai kas vyksta mano gyvenime, viskas turi priežastį. Tam tikros pauzės nebuvo lengvos, bet dabar suprantu, kad jų reikėjo, kad atsitiktų kiti dalykai. Keistųsi mano mąstymas ir požiūris.

– Ar yra panašumų tarp vaidmens, kurį įkūnijate spektaklyje "Biografija: vaidinimas" ir E.Špokaitės realiame gyvenime? Jei taip, tai kokių?

– Antuanetės vaidmuo man sukėlė labai daug klausimų. Galbūt sutampa mūsų požiūriai į moters padėtį visuomenėje bei lyčių lygiavertiškumą. Dažnai vyrų ir moterų elgesys yra vertinamas tarsi remiantis kažkokiais stereotipais. Tai dvi lygiavertės lytys, bet vyro elgesys daugelyje situacijų yra labiau pateisinamas. Mes abi – emancipuotos moterys.

– Pasak spektaklio režisieriaus G.Varno, žiūrovas iš šio spektaklio turėtų išeiti su viduje kirbančiu klausimu: "Ar aš norėčiau ką nors keisti? " Ar yra tokių dalykų, kuriuos norėtumėte pakeisti savo gyvenime?

– Nėra prasmės švaistyti savo energiją galvojant apie praėjusius dalykus. Nežinau, gal per trumpai dar gyvenu, kad norėčiau ką nors keisti.

– O gal labai laimingai gyvenate?

– Nežinau, neturiu tokio kanono, kas yra laimingas žmogus, o kas – ne. Turbūt laimingai. Man labiau norėtųsi, kad žmogus po šio spektaklio sau pasakytų: "Nuo šiol elgsiuosi atsakingiau ir galvosiu prieš padarydamas, o ne po."