Suteikė kitų spalvų

Nors XIX a. rusų klasikas Nikolajus Gogolis pagrindinį savo pjesės herojų Chlestakovą vaizdavo kaip sukčių, režisierius R.Tuminas prieš 18 metų į jį pažvelgė kitomis akimis – pirmiausia kaip į jauną žmogų, norėjusį pripažinimo, supratimo, meilės.

O pjesės veiksmas susiklostė taip: Chlestakovas, grįždamas iš Peterburgo į tėvų dvarelį, užtruko miestelio viešbutyje, nes neturėjo pinigų atsiskaityti su savininku. Per klaidą jį palaikė revizoriumi, kuris turėjo slapta pasirodyti mieste. Būdamas naivus ir lengvabūdis, Chlestakovas nuoširdžiai patikėjo, kad yra visų mylimas ir apsigyveno miesto galvos namuose, tačiau, paklausęs įžvalgaus tarno, spėjo laiku iškeliauti. Tuomet ir pasirodė tikrasis revizorius, o komedija virto tragedija.

Šiandien atsinaujinusiame spektaklyje "Revizorius" pagrindinį personažą vaidinantis D.Ciunis nedrįsta jo vadinti apgaviku. "Chlestakovas tikrai nėra sukčius – netyčia žmogų palaikė kitu. Patiko tai, kaip su juo elgėsi. Galų gale atvažiavęs į tą miestelį jis šeimą atrado. Už tai ir nenorėjo niekur išvažiuoti", – taip pagrindinio veikėjo dramą suprato jį įkūnijęs aktorius.

Pats D.Ciunis neranda savo asmenybės panašumų su Chlestakovu. "Baikite, aš labai patikimas žmogus. Bet taip negražu apie save sakyti", – šypsosi jis.

Aktoriui šio personažo kūrimas – įdomus ir būtų labai smagu, jei spektaklį pavyktų vaidinti dažniau. "Dabar tik įšoki dviem spektakliams Lietuvoje, paskui – trims Kinijoje. Tai yra per mažas spektaklių skaičius, kad galėtum maudytis vaidmeny, į kurį esi įmestas, ir sąmoningai pridėti kažką nuo savęs. Kol kas, jei pavyks kažką pridėti nuo savęs, tai bus tai, kad kitas aktorius vaidina, kitas balso tembras, kita fizika", – svarsto aktorius.

Mokėsi iš pirmtako

18-us metus skaičiuojantis R.Tumino ir Vilniaus mažojojo teatro "Revizorius" – išskirtinai mėgstamas lietuvių publikos spektaklis. D.Ciunis vis dar svarsto, kaip kinai priims šį kūrinį.

"Atsimenu, kai vežėme spektaklį, kuriame vaizdavome Pilsudskio mirtį. Kinai paprašė, kad mes nerodytume scenos apie vadovo mirtį, nes jų žmonės galėjo suprasti, kad čia kalbama apie Mao Dzedongą. Jie dar negali atskirti teatro nuo tiesos. Tai susiję su kita kultūra, kitu mąstymu. Su "Revizoriumi" irgi gali būti įdomybių: vaizduojamas kyšininkų miestelis. Nežinau, kaip jie sureaguos... Gal priims kaip lietuviai – kaip žinomą kūrinį?" – retoriškai klausia aktorius.

R.Tuminas yra pasakęs, kad Vytauto Šapranausko ir Arūno Sakalausko duetas kadaise prašyte prašėsi šios pjesės. Atnaujintame spektaklyje dabar vaidina daug naujų aktorių: Mindaugas Capas įkūnys Gorodničių, Vytautas Rumšas – Liapkiną Tiapkiną. Publikos numylėtinis A.Sakalauskas Chlestakovo vaidmenį perdavė D.Ciuniui. Tačiau pastarasis sako nebijantis, kad žiūrovai kritiškai vertins jo vaidybą ar lygins ją su A.Sakalausko. "Niekas nepasikeistų, jei bijočiau, neatsisakyčiau šito vaidmens. Kaip žiūrovų teisė yra kritiškai vertinti, lyginti, mano teisė yra suvaidinti šitą vaidmenį", – įsitikinęs jis.

Aktorius stengiasi kurti pirmtako vaidybai artimą personažą. "Pirmiausia reikia padaryti panašiai kaip Arūnas Sakalauskas, o savo gali pridėti, kai supranti spektaklio audinį. Man atrodo, tai puikus vaidmuo, ir Arūnas man padėjo per repeticijas, pats jose dalyvaudamas. Už tai jam esu labai dėkingas", – vertina D.Ciunis.

Apie sukurtas legendas

Aktorius sako, kad Chlestakovo vaidmuo išskirtinai nepaveikė jo gyvenimo. D.Ciunis laikosi nuostatos, kad vaidyba – jo darbas, bet ne gyvenimas. "Smagu tai daryti, bet mes su šiuo personažu nesame panašūs. Aš sugebu atsiriboti nuo to, kas vyksta teatro scenoje. Kitaip išprotėtum", – tiesiai sako jis.

D.Ciuniui uždarius teatro duris pamiršti vaidmenis nėra sudėtinga. "Negaliu kalbėti už kitus žmones, bet man atrodo, kad daugelis aktorių, kurie sako, kad negali išeiti iš vaidmens, meluoja. Tokia legenda sukurta. Nieko sudėtingo čia nėra: nusivalei grimą, persivilkai drabužius ir eini namo. Dauguma taip ir daro. Jei sako, kad tris dienas negali išeiti iš vaidmens, tada į ligoninę reikia. Taip atsitikdavo ir kartais atsitinka. Nesinorėtų taip gyventi", – atvirauja jis.

"Man patinka kurti kiekvieną vaidmenį. Kai jį kuriu, kiekvienas vaidmuo yra pats svarbiausias. Todėl neturiu išskirtinai artimo, – sako aktorius, neturintis ir svajonių vaidmens. – Niekada net negalvojau apie ateities vaidmenis. Kas atėjo, tuo labai džiaugiuosi."

D.Ciunis kadaise galvojo ne tik apie teatrą – studijavo ir architektūrą. "Buvo noras vaidinti. Po mokyklos stodamas į universitetą pasirinkimų sąrašo pabaigoje įrašiau vaidybą. Bet atėjo laiškas, kad stojamieji jau įvyko. Nusprendžiau, kad būsiu architektas. Įstojau į architektūrą, bet vėliau supratau, kad noriu gyvenimo kelionėse – tada įsivaizdavau, kad aktoriai daug keliauja. Susirenka autobusas ir keliauja. Tą pačią savaitę, kai tai supratau, grįžau į Vilnių, mečiau architektūrą ir pradėjau ruoštis stojamiesiems į vaidybos studijas", – prisimena jis.

Niekada nesigailėjau, kad architektūrą išmainiau į aktorystę. O ko čia gailėtis? Reikia dirbti tai, ką nori dirbti.

"Pasirodo, tos kelionės iš tikrųjų vyksta. Aišku, kai kuriems aktoriams daugiau, kai kuriems mažiau pavyksta keliauti, bet man kelionių užtenka. Niekada nesigailėjau, kad architektūrą išmainiau į aktorystę. O ko čia gailėtis? Reikia dirbti tai, ką nori dirbti", – neabejoja aktorius.

Žemiškas gyvenimas

D.Ciunio tėvas Leonas Ciunis taip pat yra aktorius ir režisierius, kuris prieš pasirinkdamas teatrą studijavo geologiją. Jis buvo pirmosios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos laidos studentas. Tačiau pats D.Ciunis sako, kad vaikystėje jo aplinka nebuvo ypač bohemiška ir ne ji paskatino rinktis vaidybą.

"Nežinau, ar bohema, kai benamis miega prie namų durų ir negali išeiti į mokyklą, nes negali durų pastumti. Didelės bohemos nebuvo mūsų namuose, nors ateidavo tėvo draugų. Jis tempdavosi mus mažus su broliu į spektaklius, nors nieko tada nesuprasdavome, – pasakoja jis. – Atsimenu pirmo matyto spektaklio nuotrupas. Man atrodo, tėvas statė "Kęstučio mirtį", atrodo, 1988-aisiais Vilniaus universiteto teatre. Tuo metu buvau ketverių, todėl patirtos emocijos įspūdžio nepaliko."

Aktorystė jam – pirmiausia darbas, tačiau D.Ciunis neneigia, kad jo sąlygos daro įtaką žmogaus gyvenimui ir vien dėl to tai tampa gyvenimo būdu. "Kitoks ritmas. Bet gyventi darbu?.. Nežinau, ar norėčiau kam nors siūlyti. Tegul lieka gyvenimas gyvenimu, o darbas darbu. Atrodo, taip yra sveikiausia žmogui", – sako jis.

Laisvalaikiu D.Ciunis gyvena daugumai įprastą gyvenimą, neseniai iš naujo ėmė mokytis kaligrafijos. "Gyvenu normalų šeiminį gyvenimą. Ir vaikų į spektaklius paprastai nesivedu, nes vaikiškuose nelabai vaidinu. Be to, mano vaikai dar labai maži: vienam – dveji, kitam – ketveri metai", – pasakoja 2013-ųjų liepą su aktore Marija Korenkaite susituokęs D.Ciunis.