– Papasakok plačiau apie spektaklio kūrybos procesą: kaip vyksta repeticijos, ką išgyveni kurdamas Orfėjo vaidmenį?

– Procesas vyksta sklandžiai, gražiai dirbame, nesipykstame, susišnekame – tai labai svarbu. Dabar kaip tik priėjome etapą, kai jau gimsta tam tikrų momentų, leidžiančių atrasti vaidmenis, kabintis už jų. Pačioje proceso pradžioje sėdėdavome su tekstais rankose nesuprasdami, kas apie ką, todėl ieškojome formos, stilistikos, kaip visa tai aprėpti, kur link judėti. Paskui pajutau, kad režisierius Ž. Vingelis bando apskaičiuoti, kokiu keliu mums eiti, kokią stilistiką, formą, vaizdą naudoti, ir tada pasidarė aiškiau. Davėme sau laiko pasimaudyti, pasiniurkyti mažesnėse situacijose, scenelėse, etiuduose, paieškoti, kaip tas žmogus, kurį scenoje kuri, reaguoja, koks jo elgesio modelis. Na, o tada gimsta teatrinis personažas, nors aš šio žodžio savo darbo metodikoje nemėgstu, man jis toks archajiškas... Manau, dabartinis teatras yra ne apie personažus, o apie žmogaus susidėliotą psichologiją ir jo siekius scenoje. Aš kuriu ne personažą, o žmogų. Scenoje esu ne Tomas Rinkūnas, o kitas žmogus. Todėl man žodis „personažas“ yra labiau stereotipinis. Galvoju, kad personažas gali būti spektaklyje vaikams, o čia konstruoji žmogų – kaip jis reaguoja, kaip veikia, kalba greitai ar lėtai. Tas tariamas personažas manyje gimsta po penkto ar šešto spektaklio, nes pirmieji pasirodymai visada būna chaotiški – juk tai pirmi susitikimai su žiūrovu, tad būna daug jaudulio.

– Kaip sekasi dirbti su premjeros „Orfėjas“ režisieriumi Ž. Vingeliu, spektaklio kūrybos komanda? Ką naujo, nepažinto atrandi?

– Dažniausiai teatro procesuose pastebiu užknisančių dalykų, o čia to tikrai nėra, niekas nelenda į akis, visi dirba savo darbą. Žilvinas labai konkrečiai įsivaizduoja, kaip turi atrodyti visas piešinys. Juk aktorius yra tik dalis, tik vienas viso paveikslo potėpis, aktorius nėra pagrindinis visa ko variklis. Spektaklis – daugelio dalykų visuma. Todėl kurdamas bandai daryti viską, kad būtų lengva kurti režisieriui, nes tada nauda – abipusė. Su Žilvinu teatre dirbu pirmą kartą, bet esame pažįstami iš anksčiau. Kai dirbau režisieriaus Artūro Areimos teatre, Žilvinas ten atliko praktiką. Pamenu, buvome su teatru išvykę į Edinburgą, kur mėnesį rodėme spektaklį. Su Žilvinu mėnesį kartu gyvenome, teko ir bendroje virtuvėje dešreles kepti. Tad pažintis su juo nebuvo nauja, stebėdavau socialinėje erdvėje, ką jis daro, kuria.

D. Matvejevo nuotr.

– Ar jau atradai, kuo tau pačiam artima, įdomi J. Cocteau asmenybė, kūryba, jo sukurtas, kaip sakai, ne personažas, o žmogus? Radai panašumų su juo?

– Pasakysiu atvirai, nes nemėgstu rinktis žodžių. Man siurrealizmo forma be galo patinka, bet pati pjesė nepatiko – tai lyg senovinis scenų kratinys: nesuprasi, kokių ingredientų į jį pridėta. Esu pripratęs prie psichologinių pjesių, dramų, kuriose istorija rutuliojasi po truputį, kur aiški pradžia, kulminacija, atomazga, finalas, o J. Cocteau pjesėje greta šių pagrindinių dalykų prifarširuota, neaišku ko, – lyg tortas su silke (juokiasi). Aiškiau pasidarė po filosofo Gintauto Mažeikio paskaitos teatre – tada ėmiau lengviau priimti J. Cocteau kūrybą. Po paskaitos supratau, kad reikia į visą siurrealistinę kūrybą žiūrėti bendrai, neieškoti didelės logikos jungimuose arba sekos pateisinimo. Ne veltui tai ir yra siurrealizmas – čia scena keičia sceną. Tikrai būna, kad viena scena – apie viena, o kita jau visiškai prieštarauja pirmajai, jeigu remtumeisi čechoviška logika. Tai buvo vienas sudėtingesnių kūrybos momentų, bet po minėtos G. Mažeikio paskaitos atsileido vadelės ir pradėjau nebekreipti dėmesio, kad vienoje scenoje tavo veikėjas apie tai net negalvojo, o kitoje jau šventai tuo tiki. Žinoma, kai teatrinį piešinį scenoje papildė vizualieji, muzikos sprendimai, pasidarė paprasčiau.

– Ar turi savo teatrinį įkvėpėją arba ką nors, kas įkvepia ieškojimams kūrybos proceso metu? Ar savo veikėją kuri labiau iš intuicijos?

– Aš viską darau labiau intuityviai ir kiekvieną kartą, kai kuriu naują žmogų ar veikėją, mane įkvepia visa aplinka ir tai, kas tuo metu vyksta. Nesistengiu spausti situacijos, nerti į skaitymus, filmų peržiūras ar kt., tai ne mano metodika. Manau, žmogus visada turi domėtis literatūra, teatru, kinu, kad bet kokioje situacijoje, pokalbiuose, diskusijose ar pradėdamas kurti personažą turėtų už ko užsikabinti. Jeigu matau, kad man tikslingai trūksta informacijos, galiu paieškoti, pasiskaityti, bet tikrai nėra taip, kad neriu į visa tai stačia galva. Laisvalaikiu stengiuosi nuo teatro visiškai atsiriboti, perjungti smegenis ir leisti joms pailsėti. Kuo labiau jos pailsėjusios, tuo lengviau iš pasąmonės ištraukiu tas priemones, kurių esu prikaupęs. Čia taip pat galima prisiminti posakį – ko neprivalgei, to neprilaižysi. Dabar per mėnesį prisikrauti bagažą ar sukurti naują Orfėją yra nerealu. Todėl naudoju tuos dalykus, kuriuos esu išgyvenęs, patyręs anksčiau. Kartais mes juos pamirštame, bet juk žmogus per savo gyvenimą prikaupia įvairiausių patirčių.

D. Matvejevo nuotr.

– Šiek tiek užsiminei, bet papasakok daugiau, koks tavo laisvalaikis, kur mėgsti nukreipti mintis nuo teatro?

– Atsipalaiduoti padeda labai paprasti dalykai: mėgstu paskaityti lengvos literatūros, komiksų, animė žanro, kuris nukelia į kitą pasaulį. Arba paklausyti kokios nors tinklalaidės apie žvaigždynus, kosmosą, pasidomėti moksline fantastika. Patinka ir šiaip pagulėti, nieko nedaryti, gaminti valgį, tvarkytis buityje. Tokie dalykai labai padeda galvoje perjungti kitą kanalą, nes kai gamini valgį, galvoji apie bulvę, pipirus, prieskonius. Mėgstu pasivaikščioti gamtoje, vasarą nusimaudyti ežere, rudenį paieškoti grybų, tik kad to laisvo laiko nelabai yra... Jeigu jo ir atsiranda, tą laisvą laiką suryja buitis. Tada bandau buitį paversti alternatyviu užsiėmimu, leidžiančiu pailsėti psichologiškai.

– Kaip manai, kokiam žiūrovui skirtas „Orfėjas? Ar daugumai, ar kaip tik specifinio skonio, pavyzdžiui, garsaus serialo „Tvin Pyksas“ mėgėjams?

– Manau, „Orfėjas“ skirtas labai plačiai auditorijai. Jis turėtų būti teatralus tiek vizualine, tiek vaidybos prasme, o šiais laikais man teatralumas tampa brangus. Kažkada tai buvo absoliutus teatro pagrindas, niekas neįsivaizdavo, kaip kitaip teatras galėtų funkcionuoti. Dabar jau daug laiko nuo to bėgama, bandoma teatrą kurti kinematografiškai, ir tai irgi nėra blogai. Priimu viską, kas vyksta, teatras yra įvairus ir tuo įdomus. Tiesiog gal dabar toks etapas – po mėnesio man sueis 40 metų ir aš grįžtu prie savo teatro ištakų, prie teatralumo gerąja prasme. Prie gerojo Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus teatralumo. Žinoma, yra ir blogasis teatralumas, kuriam būdingi pastatyti balsai, klasikiniai, senoviniai kostiumai, toks teatras dėl teatro. Arba performatyvus teatras, kur staiga atsiranda stand up’ai, daug improvizacijos, begalė keiksmažodžių, daug gatvės teatre. Viskas gerai, aš pats esu tai perėjęs, bet pastaruoju metu vėl gręžiuosi į senąją gerąją teatro magiją. Manau, šis spektaklis turėtų būti gražus ir vizualiai, ir vaidybiškai. Numatoma spektaklio trukmė taip pat labai gera – apie dvi valandas. Šiais laikais žmonės skuba ir vengia ilgų spektaklių, man pačiam trijų ar keturių valandų spektaklis, filmas yra per daug. Tad, manau, žiūrėdamas spektaklį neturėtų pavargti nei jaunas, ir vyresnis žiūrovas.

D. Matvejevo nuotr.

– Ar turi savo mėgstamiausią spektaklį arba tokį, kurį matei daug sykių ir eitum dar kartą?

– Visa režisieriaus O. Koršunovo kūryba iki spektaklio „Miranda“ man buvo didžiausias teatro įkvėpimas, pavyzdys Lietuvoje ir tai, ką galėčiau žiūrėti keletą kartų. Galima vardyti visus spektaklius: „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Hamletas“, „Dugne“. Aš nesu matęs gyvai jo pirmųjų darbų, nes buvau per jaunas, bet O. Koršunovo kūryba pradėjau domėtis nuo spektaklio „Shopping and Fucking“ – tai buvo pirmasis mano pamatytas šio režisieriaus spektaklis.

– Ar gali paminėti kokį nors spektaklį, kuris padarė didelę įtaką pasirenkant aktoriaus profesiją?

– Taip, režisieriaus Igno Jonyno spektaklis „Naktis prieš pat miškus“ Valstybiniame jaunimo teatre. Tuo metu tai buvo fainas dalykas, buvau jaunas, o ten scenoje vyko kažkokia šyza, veiksmas – apie psichotropines medžiagas, man tuo metu buvo kieta į visa tai žiūrėti. Pamenu, žiūrėjau į aktorius ir galvojau, kaip jiems turėtų būti faina scenoje. Tuo metu man tai buvo esminis spektaklis. Prisimenu, kad kalbėjausi apie teatrą, apie gyvenimą teatre su Jaunimo teatro aktoriumi Tomu Kizeliu. Tai tikrai vienas iš svarbiausių momentų, kai pagalvojau, kad pabandysiu eiti šiuo keliu, nes man pasidarė įdomu. Prieš aktorinį norėjau stoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją (LKA), nes daug sportavau, profesionaliai užsiėmiau boksu, priklausiau Šaulių sąjungai. Toje srityje buvau nemažai pasiekęs ir norėjau savo gyvenimą sieti su karyba, bet paraleliai lankiau fortepijono klasę muzikos mokykloje, su minėtu T. Kizeliu turėjome bendrą džiazo klasę, jis mane pakvietė į teatrą ir tada per kokį pusmetį viskas apsivertė aukštyn kojom. Aš net buvau įstojęs į LKA – tereikėjo tik mane patvirtinti. Tačiau niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo, nelabai įsivaizduoju, ką dar, be šios profesijos, galėčiau veikti. Matyt, ją taip myliu, kad net neįsivaizduoju, kokia galėtų būti kita alternatyva, kurią lygiai taip pat pamilčiau, kai net negalvoju, kad dirbu ar einu į darbą. Einu į gyvenimą – einu į teatrą.

(infobox)

Trumpai apie spektaklį

Ši pjesė (originalus pavadinimas „Orphée“) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis šio menininko bandymas imtis Orfėjo temos, vėliau lydėjusios jį visą kūrybos gyvenimą. Pjesės siužetas jungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Istorinė ir menotyrinė pjesės reikšmė nenuginčijama, o jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Pasak rež. Ž. Vingelio, pagrindinės pjesės temos – tikrovės ir sapno, gyvenimo ir mirties, kūrybos ambicijų ir asmeninės laimės priešprieša. Veiksmo vieta – jaunos šeimos (Orfėjo ir Euridikės) namai Trakijoje, įgaunančioje XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Orfėjas, siurrealistinio sąmonės srauto poetas, siekia parašyti genialų eilėraštį artėjančiam masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybos metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas, viliantis pertvarkyti visą poeziją. Pamiršta ir atstumta Euridikė randa paguodą stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, labai greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tie, kuo dedasi... Spektaklyje bus galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialių sceninių sprendimų, taip pat – chirurgų aukštalipių, stikliumi dirbantį Angelą Sargą, durimis Mirčiai virtusius veidrodžius ir kitų siurrealistinių įvaizdžių, tapusių J. Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.

(infobox)

Spektaklio kūrybinė komanda

Režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jeanas Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Tomas Rinkūnas, Agnė Šataitė, Kasparas Varanavičius, Valda Bičkutė, Arvydas Dapšys, Greta Šepliakovaitė, Tomas Stirna, Lukas Dirsė, Robertas Petraitis.