Kine – nuo penkerių

1990 m. pastatytame filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ istoriniais, kultūriniais ir meniniais vaizdais iliustruojama aštuntojo dešimtmečio pradžios Lietuva, kurioje brendimo ir paaugliškos dvasios fone vystėsi hipių judėjimas ir revoliucinės nuotaikos.

Anot filmo režisieriaus Raimundo Banionio, tai filmas apie individualybės laisvę, apie tą tikrąją, dėl kurios vykdomos revoliucijos. Apie laisvę būti savimi, kalbėti tai, ką galvoji, o galvoti tai, ką nori, ir klausytis muzikos, kokios nori.

Pradėtas kurti dar nelaisvais, tačiau jau maištingais laikais, šis filmas tapo pirmuoju laisvų ir naujų idėjų šaukliu. Filmo autoriai nebuvo tikri, kad jis išvys dienos šviesą. Tačiau filmą pristačius Lietuvos publikai, juo susidomėjo ir užsienio kino festivaliai. 1991 m. filmas buvo įtrauktas į Berlyno tarptautinio kino festivalio „Panoramos“ programą, taip pat rodytas Upsalos kino festivalyje (Švedija).

Filmo veiksmas vyksta 1972 m. Kaune. J. Kaščiukaitė filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ suvaidino maištaujančių paauglių grupelės narę Ingą – akiniuotą mergaitę ugniniais plaukais, ji tikrai ne vienam žiūrovui liko atmintyje.

„Ne, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ nebuvo mano debiutas. Mano aktorinė karjera prasidėjo gerokai anksčiau, – sako Jurga. – Kai buvau, berods, penkerių, Lietuvos kino studijoje sukurtame muzikiniame filme „Velnio nuotaka“ paskutinėje scenoje, kur daug vaikų-angeliukų. Vaidinusiems vaikams tada dažė plaukus, o aš natūraliai buvau rusvaplaukė, tad labai tikau.“

Pašnekovės mama Juzė Kaščiukienė – kino dailininkė, tad mergaitė, galima sakyti, užaugo kino studijoje, su kinu buvo pažįstama nuo mažumės. Buvo ir daugiau projektų, kuriuose dalyvavo, kur reikėjo vaikų masinėms scenoms.

Artimas filmas

Jurga pasakoja, kad dalyvavo ir pagrindinio vaidmens atlikėjos bandymuose filmui „Riešutų duona“, bet ten „sužaidė“ jos skorpioniškas charakteris: režisieriui Arūnui Žebriūnui pasakė, kad jai jau atsibodo ir ji eina pas mamą. Galiausiai – atranka į „Vaikus iš „Amerikos“ viešbučio“. Nuėjo, dalyvavo ir pateko.

Bendraminčiai: Jurga ir jos vyras Jonas Kutka – tautodailininkai, lietuviškų amatų puoselėtojai. / Asmeninio archyvo nuotr. 

J. Kaščiukaitė-Kutkienė puikiai prisimena filmavimą. „Buvome jauni, žavūs, fantastiški. Rolandas Kazlas, Gabija Jaraminaitė, Raimundas Gaižutis, Giedrius Čaikauskas. Su Augustu Šaveliu mes užaugome kino studijoje. Žodžiu, visi draugai, pažįstami. Nors amžius toks, kai vėjas galvoje, mes iš tikrųjų džiaugėmės viskuo, ką darėme, kaifavome nuo to, ką darėme, nors gal ir ne taip gerai viską supratome, kaip tie, kurie išgyveno filme vaizduojamą laikotarpį. Režisierius R. Banionis mums daug ką rodė, pasakojo, nes jis gyveno tuo laiku, o mes jo klausėme. Jam buvo labai artimas tas filmas, nes tai jo jaunystė ir jo džiaugsmas. Mes, matyt, perėmėme visą emociją. Iki šiol visi su džiaugsmu prisimename“, – tikina pašnekovė.

Paklausta, ar, kai „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ pasirodė kino teatrų ekranuose, žmonės pažindavo ją gatvėje, Jurga net nesusimąsto – tada jai tai nebuvo įdomu.

„Dabar, po trisdešimties metų, kai mane atpažįsta, išdidžiai pasakau: taip, tai aš! – juokiasi ji. – Dabar galiu sirgti žvaigždžių liga, jeigu mane prisimena. Tada kitaip buvo. Aišku, jeigu būtų dar vienas, kitas, dešimtas vaidmuo – gal ir būčiau ta žvaigždžių liga susirgusi, bet juk nebuvo.“

Gyvenimas – etapais

Jurga po filmo dar ilgai dirbo, kaip pati sako, kine, prie kino, su kinu, bet daugiau nesifilmavo. Į aktorinį net nemėgino stoti. Kodėl? „Nežinau, kodėl. Gal man nebuvo skirta. Aktorius Vytautas Rumšas vyresnysis yra pasakęs: žmogus gali nusifilmuoti viename filme ir suprasti, nori tai daryti toliau ar nenori. Lietuvoje aš nenorėjau – tuo metu buvo pakankamai gerų, charakteringų aktorių.“

Vis dėlto ir toliau jos gyvenimas sukosi apie kiną, teatrą, meną. Filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ Jurga filmavosi jau besimokydama Kultūros mokykloje, kurs studijavo laisvalaikio ir pramogų organizavimą.

Gana ilgai dar dirbo įvairius darbus ir kino studijoje. Reikėjo pagalbos kuriant kostiumus – ėjo prie kostiumų, reikėjo dekoracijomis, rekvizitu rūpintis – valio. Nesunku, kai viską žinai, visur gali savo žinias pritaikyti. Buvo ir režisieriaus asistentė prieš 19 metų Audriui Juzėnui filmuojant „Vilniaus getą“, atrinkinėjo aktorius masinėms scenoms, kai Lietuvoje buvo filmuojama dalis dviejų dalių serialo „Elžbieta I“.

Nauda: šiaudinius sodus rišti J. Kaščiukaitė-Kutkienė išmoko dar vaikystėje, leisdama laiką kaime pas senelius, o dabar tai jos pragyvenimo šaltinis ir saviraiškos galimybė./ Asmeninio archyvo nuotr. 

„Dar šiek tiek vaidinau teatre, bet man tai buvo per sunku tiek emociškai, tiek fiziškai, – prisimena pašnekovė. – Labai gerai suprantu tuos teatro žmones, kurie negali dirbti puse kojos, o jeigu dirbi visa koja, atiduodi visą save.“

Baigusi studijas, Jurga pradėjo dirbti pagal specialybę: organizavo renginius, vedė vestuves, šventes ir visokius kitokius dalykus, kuriuos dabar atsimena kaip didžiausią vargą, rūpestį ir košmarą. Taip iki 35-erių, kol galiausiai nusprendė, kaip pati sako, kad „laikas baigti šokinėti zuikučius“.

Tada nuėjo į mokyklą, kur moksleiviams vedė teatro pamokas. „Po dešimties metų tokio darbo nusprendžiau: arba išprotėsiu, arba man reikia eiti iš mokyklos lauk, – prisimena pašnekovė. – Baigiau pedagoginį etapą. Štai tada kažkaip natūraliai mano gyvenime atsirado tai, ką buvau išmokusi dar vaikystėje, – sodų rišimas. Kai pradėjau rišti sodus, atsirado  jų poreikis, paklausa. Kadangi su šiaudais dirbu ne aš viena (pynimo iš šiaudų įgūdžius iš šeimos atsinešė ir mano vyras, tapytojas Jonas Kutka), galima sakyti, kad dabar iš šiaudų mes ir gyvename.“

Išsaugojo amatą

Šiaudinius sodus rišti Jurga išmoko dar vaikystėje, leisdama laiką kaime pas senelius – Juozą Šaknį ir Marijoną Šaknienę.

„Senelis buvo nenuilstantis pasakotojas ir labai mane mylėjo. Močiutė mirė, kai mokiausi antroje klasėje, bet iki to laiko, nors labai silpnai matė, spėjo daug ko mane išmokyti, taip pat ir rišti sodus. Tai puikiai mokėjo ir mano mama. Tad vėliau, kai aš dar buvau studentė ir mums su mama reikėjo išgyventi, rišome sodus. Jie tada buvo ant bangos, tad nešdavome į pirmąsias dailės parduotuves ir taip užsidirbdavome. Vėliau kuriam laikui sodus buvau pamiršusi“, – pasakoja J. Kaščiukaitė-Kutkienė.

Po kelių dešimtmečių grįžusi prie šio amato, dabar ji ne tik pati riša sodus, bet ir įstojo į sodų rišėjus vienijančią asociaciją „Dangaus sodai“. Šiaudiniai sodai yra įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą, o pernai Asociacija padavė paraišką UNESCO, kad šiaudinių sodų vėrimo tradicija būtų įtraukta į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šiemet tikimasi sulaukti sprendimo.

Jurga pasakoja, kad, beieškodama pirmųjų sodų apraiškų, nemažai bendravo su archeologais. Vienas archeologas jai pasakė: „Nedėkinga ta tavo medžiaga, mūsų gamtinėmis sąlygomis po žeme ji niekaip negalėjo ilgai išsilaikyti – neatkasame tokių dalykų.“

„Tad šiaudinių sodų atsiradimo laikas nenustatytas. Atkasinėdami giliausius istorinius sluoksnius archeologai neranda šiaudinių sodų, nėra ir etnografinių faktų apie sodų atsiradimą. Tačiau sodai yra. Juk ne mano močiutė Marijona sugalvojo rišti sodus – ji mokėsi iš savo močiutės, – sako tautodailininkė. – Mes žinome, kad įvairių dirbinių gamyba iš augalinių pluoštų yra vienas seniausių amatų. Juk randami indai, daryti iš gamtinės medžiagos – dilgėlių, žolių, šieno, jie buvo netgi anksčiau nei moliniai. Juos sugebėdavo taip tvirtai supinti, kad net vandenį laikydavo. Kažkada žmonės pradėjo puoštis, tad šiaudai jiems vėl buvo pirmoji medžiaga, iš kurios kažką gali pasidaryti. Ir namuose norėjo kažką gražesnio. Matyt, taip ir atsirado šiaudiniai sodai.“

Skleidžia gerą energiją

Sodai – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių, turinti sakralią, magišką prasmę. Tai ne tik Lietuvos tautinis paveldas, bet ir labai svarbi baltų kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą, tradicijas. Jau patys šiaudai, kaip medžiaga, iš kurios daromi sodai, turi simbolinę prasmę, susijusią su atgimimu ir gyvybės amžinumu.

Vertybė: sodai, anot J. Kaščiukaitės-Kutkienės, – viena įspūdingiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių, turinčių sakralią, magišką prasmę./ Asmeninio archyvo nuotr. 

Pasak tautodailininkės, šiaudinis sodas – simbolių rinkinys. Senovėje žmonės nieko šiaip sau, vien tik dėl grožio, nedarė. Sodai turėjo ritualinę, apeiginę ir paprotinę reikšmę. Pati sodo struktūra tai parodo: jis sudarytas iš kvadrato – materijos simbolio (kūnas, šiaudas) ir trikampio – dvasios simbolio. Jų tikslas – kaupti gerąją energiją ir ją atiduoti po sodu esantiems, surenkant blogąją energiją. Šiaudinis sodas kabinamas virš stalo, kur susirenka visa šeima Jis buvo rišamas per reikšmingiausias šventes: vestuves, gimus vaikeliui, Kalėdas, Velykas.

Kiekvienas sodas prasideda nuo reketuko, padaryto iš dvylikos šiaudelių – tai taip pat simbolika: metų ratas. Reketukas – mažojo pasaulio modelis. Kaip iš mažos sėklytės išauga medis, taip ir nuo mažo reketuko užauginamas sodas.

„Senovėje žmonės nedarė jokių sudėtingų dalykų. Kai perpranti kvadratų ir trikampių rišimą, supranti, kad genialumas slepia paprastumą. Svarbiausia – kantrybė, be jos nesuversi nė vieno šiaudelio. Toliau – jau fantazijos reikalas“, – pasakoja tautodailininkė.

Ar reikia prieš rišant sodą piešti, planuoti? „Kiekvienas meistras daro taip, kaip jam geriausiai sekasi. Yra kokių, kurie paišo. Aš bandžiau piešti eskizus, bet sodas tarsi susiveria taip, kaip jis nori. Sodas pats padiktuoja, koks jis bus“, – sako pašnekovė.

Anot jos, kažkas buvo paskleidęs legendą, kad gerai suvertas sodas skleidžia energiją 30 m aplink save. „Aš vis svarsčiau – kas yra blogai suvertas sodas? Negali būti blogai suverto sodo. Kas jame blogai? Šiaudai išlūžę? Vadinasi, jis nebe sodas – dedi į laužą ir aukoji. (Jo negalima tiesiog išmesti, nes visas blogis, kurį jis sugėrė, sugrįš.) Bet koks sodas, ypač jeigu pats vėrei, stengeisi, skirtas gėriui skleisti. Žodžiu, aitvaras“, – paaiškina šiaudinių sodų kūrėja.

Veikla visai šeimai

Jurga yra keturių sūnų – Tomo, Jono, Gyčio ir Beržo – mama. Jie visi moka rišti sodus, bet nenori – tik Jonas tai daro, o išmoko, kai mama turėjo labai daug užsakymų ir jai reikėjo pagalbos. Dabar jis jau ruošiasi gauti savo kūriniams tautinio paveldo sertifikatą. Pačios tautodailininkės dirbiniai yra sertifikuoti ir pripažinti tautiniu paveldu.

Rišti sodą, pasak Jurgos, – smagumas. Tačiau prieš tai dar reikia daug darbų nuveikti. Pirmiausia – rugsėjo mėnesį reikia pasisėti grūdus. Čia yra pradžių pradžia.

„Mes rugius patys auginame, – pasakoja pašnekovė. – Pasėti rugius yra vyro privilegija. Per Sekmines reikia apeiti lauką – tai visos šeimos reikalas. Pernai, kadangi stovėjo balos, tai tik šunys per Sekmines po rugius braidžiojo, vaikų neleidome. Tiesa, dabar iš keturių jau tik vieną vaiką turime, kuris gali pabėgioti, bet neleidome, nes būtų išklampojęs viską. Iškart po Joninių pradedame kirsti rugius, ruošti šiaudus. Čia jau mano ir vyresniųjų berniukų darbas. Trise stojame – du sūnūs ir aš, o tėvas su mažuoju juos suveža, sukabina, sutvarko.“

Žodžiu, visa šeima darbuojasi, nes kitaip neįmanoma. Jurga sako kažkada pabandžiusi būti „tikra tautodailininkė“ ir šiaudus iš ūkininkų pirkusi. Tik po to nežinojo, ką su jais daryti, – nei šiokie, nei tokie, nei sodams, nei pinti netinkami.

Patys augindami rugius jų niekuo nepurškia, nes tautodailininkams reikia ilgo šiaudo. Užauga aukščiausi, dvimetriniai. Paskui juos džiovina, tada valo, karpo.

„Valau, karpau aš, niekas man neįtinka, – sako Jurga. – Juos išsirūšiuoju – kas pynimui, kas sodams, susikarpau. Prisiruošiu atsargų, o tada žiūriu, ką daryti. Taip ir žaidžiame.“

Visas šis procesas, anot pašnekovės, akivaizdi žiedinė ekonomika. Iš gamtos atėjęs rugys nupjaunamas, bet neišmetamas – prikeliamas naujam gyvenimui. Tvarumas dabar tampa vis svarbesnis visuomenei, gal todėl vis dažniau žmonės net moderniausius namus puošia šiaudiniais sodais.

Nuo pavasario – į trasą

Paklausta apie profesiją, Jurga visada atsako, kad yra aktorė, režisierė ir sodų rišėja. Mat dabar ir aktorystė, ir režisūriniai, renginių vedėjos gebėjimai jai labai praverčia vedant edukacijas apie šiaudinių sodų rišimą, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, mugėse.

„Gruodį daug edukacijų vedžiau, apie sodus pasakojau, sausį ir vasarį – man ilgoji pertrauka, o nuo kovo – vėl į trasą, vėl reikės ir režisūros, ir aktorinių gebėjimų, – sako pašnekovė. – Važiuoju į įvairiausius festivalius, muges. Pernai buvau baltiškos kultūros ir ekstremalios muzikos festivalyje „Kilkim žaibu“. Pasitelkiau savo aktorinius gebėjimus – ir visi ekstremalios muzikos mylėtojai su manimi rišo sodus, liaudies dainas dainavo. Kaip daugiau pritaikysi aktorinį, jeigu ne tam, kad neštum savo amatą į žmones?“

Paklausta, ar kartais pagalvoja, kad gyvenime ką nors būtų reikėję daryti kitaip, Jurga nukerta: „Ne. Visada dariau tai, kas man patinka.“