Eidama į mūsų vieno ryškiausių fotografijos klasikų Algimanto Kunčiaus retrospektyvinę parodą "Vaizdaraščiai" Nacionalinėje dailės galerijoje, tikėjausi sovietmečio reminiscencijų. Tiesą sakant, netgi nuo to pradėjau – eidama atidžiai žvelgiau laukdama, kol galvą iš nuotraukų kyštelės manoji vaikystė. Ir, žinoma, ji tikrai pasirodė. Stebuklingoji fotografijos galia staiga ištraukia kioskų tipo parduotuves Vilniaus, Islandijos ir Liejyklos gatvės sankirtoje Vilniuje, kurias bergždžiai bandžiau sudėlioti iš vaikiškomis emocijomis padengtos atminties. Nors puikiai žinoma fotografija, bet nuo joje užstrigusio "Pergalės" konditerijos fabriko lango tebesklinda tas svaiginantis Marcelio Prousto ir mūsų vaikystės pyragaičių kvapas, nors tai tebuvo sausainiai su gaideliu.

Va, tas gaidelis greičiausiai ir yra sovietmetis, kurio tikėjausi. Čia jis neskaudus, nebaisus, tiesiog iš vaikystės, todėl gal net visai ne sovietmetis, o tik praėjusio laiko fragmentai. Žingsniuoju toliau po parodos erdves, ieškodama kitų širdžiai mielų pažįstamų – serijos su mažutėle Kalėdų eglute "Voentorgo" parduotuvės lange, kopūstu ("Reminiscencijos 4. Pakruojis". 1979), "Debesų knygos". Ir viskas yra, tačiau pamažu suvokiu, kad apžvelgiant šią parodą (ačiū Dievui!) man nebereikės kartoti, kaip štai mūsų menininkai, besiremdami į sovietmečio faktus, ieško savo identiteto nūdienos pasaulyje; nebereikės vėl priminti traumas sukėlusias patirtis arba kaip mes augome, nors taip planavau pradėti.

Taip, fotografija, ypač reportažinė, negali išvengti laiko žymių (kaip greičiausiai bet kuri medija), jos įsispaudžia pačioje vaizdo struktūroje, tačiau A.Kunčiaus kadrai žiūrovą netrukus pradeda traukti ar stumti kažkur kitur, tempia į skirtingas puses, kas ir visai suprantama – parodoje pristatomi beveik visi svarbūs menininko kūrybos etapai, o jų kryptys gana įvairios. Kaip ir pats žmogaus gyvenimas.

Po šio sakinio turėčiau nubrėžti brūkšnį ir pradėti dėlioti tas skirtingas kryptis, ką tuoj padarysiu, tik prieš tai įspėsiu, kad jos net nėra panašaus stiprumo ar vertės, jei mene iš viso galimas koks skirtingų krypčių lyginimas pagal jų vertę, nes iš tiesų ar, tarkim, Henri Cartier Bressono šokantis per balą bevardis vyras yra mažiau vertingas už Antano Sutkaus didį mąstytoją Jeaną Paulį Sartre'ą? Taip, A.Kunčius tikrai turi H.Cartier-Bressono ar Brassai lygio kadrų – daug daug, bet tai jau pirmoji tema. Štai, brūkšnys ---------------------------------------------------------------------------------------------

Sugautos akimirkos mitas

Reportažinė fotografija labai įspūdinga, paveiki, didžioji dalis mėgėjų vis dar negali atsigauti nuo svaiginančio ir temdančio protą sustabdytos akimirkos poveikio.

Bet kuriuo atveju ši A.Kunčiaus kūrybos dalis tikrai verta dėmesio, ypač tarptautinio. Man kažkodėl atrodo, kad jo ilgus metus fotografuotas Vilniaus gyvenimas, Palangos paplūdimiai ("Palanga") ir vasaros metu ten plūdę žmonės, ryškios ar subtilios emocijos, ekspresyvios situacijos tiksliai iliustruoja tą sugautos akimirkos stebuklą, o vaiko, parduodančio verbas šalia Aušros vartų ("Verbų sekmadienis prie Aušros vartų", 1968) veidas ne mažiau išraiškingas nei žymiojo A.Sutkaus pionieriaus.

Tai nepaprastai įdomi menininko kūrybos dalis, bet kartu ir mažiausiai įdomi, nes tiek H.Cartier-Bressonas, tiek Brassai yra gimę gerokai seniau už A.Kunčių, tad šio kūryba turėtų žvelgti į naujuosius – avangardo ir formos paieškų amžius ar net dabartinius post.

Nerimas, nuobodulys ir kiti "post"

Tuo menininkas ir garsėja, tad žengiame žiūrėdami į langus ("Žiūrėjimas į langus. Užupis. Vilnius", 1979) – šis motyvas A.Kunčiaus kūryboje nusipelno atskiros apžvalgos. Langai su vata tarp stiklų, papuošta kalėdiniais žaisliukais, alijošiai už jų, sutrūkinėję rėmai – vėl lyg praeitis, bet kartu artėjimas prie kitokios raiškos, paliekant tik rėmo stačiakampį ar susikryžiavimą lyg iš Pieto Mondriano paveikslų.

Toliau šią grynosios formos kalbą jau aiškiai matome menininko užfiksuotose "Pašilaičių" (1986) statybose, kai blokų fragmentai, lankų angos fotografiją artina prie abstrakcijos. "Reminiscencijos 84. Viršuliškės" (1985), "Reminiscencijos 140. Šeškinė" (1986) kartais atrodo lyg Kazės Zimblytės tapyba, taip pat sudaryta iš netaisyklingų stačiakampių. Šiuos vaizdus "dėti į atminties ir prisiminimų diskursą nebūtų teisinga", rašo parodos kuratorė.

"Šiuo laikotarpiu didžiausia darbų apimtimi pasižymi ir su postmodernistiniu nerimu apie architektūrą kaip socialinės inžinerijos įrankį prabyla 1981–1986 m. kurta serija vaizdų iš naujųjų Vilniaus mikrorajonų", – teigia Ieva Mazūraitė-Novickienė.

Ir daug ką čia būtų galima pasakyti, bet šis tekstas neturi begalinio puslapių kiekio, priešingai fotografo kadrams, kurių gausa apgaubia ir net grasina nukauti dar nebaigus apžiūrinėti parodos. Čia ir gražieji Vilniaus architektūros paminklai, padalyti formas ryškinančiais aitriais šešėliais, "Minijos slėnis ties Kartena, Kretingos r." (1991), kelias "Vilnius–Ukmergė" (1979), "Rugpjūčio fragmentai" (1986) ir garsiosios "Reminiscencijos", kurių ritmas ir pasakojimas sudaryti taip, kad pateisina parodos pavadinimą "Vaizdaraščiai". Jie kalba savo vizualine kalba ir ten brukti savųjų žodžių visai nesinori.

Judančių figūrų susitikimai

Einu pro senukus, vaikus su mokyklinėmis uniformomis, moteris trumpomis suknelėmis, laukiančias kažko ("Ankstyvas pavasaris Universiteto gatvėje"), pro prof. Antaną Gudaitį su žmona, stovinčius žydinčiame sode, "Čiuožyklą Jaunimo stadione" – visko čia yra, veidai ir figūros juda, žvelgia, supa mus žengiant ir pro ciklą "Sekmadieniai", kurie Obeliuose, Rietave, Labanore, Kartenoje ar Palangoje, pro kaimo šventes ("Sekmadieniai. Platelių festivalyje I–II", 1975), krikštynas, sostinės Kaziuko mugę (2014), "Užupį pavasarį" (2014), lyg septintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis būtų beveik lygus dabarčiai, tas pats žmonių margumynas ("Dešinysis Neries krantas", 2014), o šalia Jono Meko ir jo mamos ramiai ant sienos dera "Žemdirbys Mikulėnas iš Muteikių kaimo" (1973).

Ir tikrai jie turi daugybę panašumų, net vizualiai. Tačiau šie žmonės nėra tapę vien bevardžiu žmogaus, minios simboliu, jie visi fotografui įdomūs, turi savo veidus, skirtingiausius charakterius ir interesus, kurių susitikimai-susidūrimai ir kuria siužetinę įtampą. Netrukus tampa visai aišku, kad šios visomis kryptimis judančių figūrų istorijos netelpa į vieną kadrą, priversdamos menininką panaudoti tris ar net šešias nuotraukas, kaip "Pažintis su pypkoriumi" (1967), to logiška seka tampa ir 16 mm filmavimo kamera. Tiesa, tai menininko neatveda iki siužetinio filmo, A.Kunčius neperžengia judančios fotografijos ar dokumentikos ribos, kuri tokia lėta, artėjanti prie nuobodulio estetikos ("Reminiscencijos", 1979–1981) ar prie Andy Warholo, tiesiog nufilmavusio miegantį žmogų (filmas "Sleep",1963).

(Ne)aprėpiama gausa

Teko net išgirsti apibūdinimą, kad paroda esą nuobodi, tai laikyčiau savo žodžių patvirtinimu, nors, daugelio žiūrovų teigimu, jie nepajėgė įsisavinti eksponuotų fotografijų kiekio.

Begalybė kadrų, begalybė figūrų pradeda priminti patį fotografijos medijos košmarą – nesuskaičiuojamas kiekis mygtuko paspaudimų, kuriančių tūkstančius ar kitus simbolizuojančius didžiulį kiekį skaičius vaizdų, kurių mes nepajėgūs aprėpti. Tačiau A.Kunčius – ne toks paprastas. Pamažu apima jausmas, kad šis į skirtingas puses keliaujančių ar tingiai stoviniuojančių žmonių margumynas – Lietuvos žmonių, jų charakterių, emocijų, grupių, jų santykių tyrimas, kurį, lyg koks Sebastianas Salgadas, lėtai vykdo fotografas.

Toks gigantiškas antropologinis užmojis galėjo tapti atskira paroda, tačiau, kaip sakė parodos kuratorė I.Mazūraitė-Novickienė, kadangi tai menininko retrospektyva, pats autorius nenorėjo pabrėžti kurio nors savo kūrybos etapo ar krypties, neeliminuojant ir jį reprezentuojančių, nors žiūrovams gerai žinomų fotografijų ir ciklų.

Kuratorė stengėsi įsiklausyti į autorių, jo pasakojimus ir pagal tai sisteminti ir rūšiuoti tai, kas pačiam menininkui atrodė svarbu, kartu išsakydama savo mintis, į kurias pats kūrėjas taip pat atsižvelgė. Skamba kaip vadovėlinis bendradarbiavimo apibrėžimas, tačiau kuratoriui tikrai nebūtina jėga viską laužti į savo pusę, tuo labiau radikaliems A.Kunčiaus kūrybos tyrinėjimams dar bus laiko. Man atrodo visai smagu, kad žiūrovas iš to įvairialypio lobyno turi galimybę rinktis pats ir dėliotis, ką nori ir kokiais nori rakursais.

Žmonės ne juodais drabužiais

Žvelgiu vėl į "Prieš Kalėdas. Vilnius" (1966), praeiviai joje žvelgia į eglutę, kurią Kalėdų, uždraustų sovietmečiu, proga pardavėjos pastatė "Voentorgo" lange. Kaip jau minėjau, sovietmetis kažkur išslysta iš A.Kunčiaus fotografijų, net jei menininkas fotografuoja universalinės parduotuvės, vadintos Centriniu univermagu, vitrinas ("Sovietmečio fragmentas. Prie Centrinės universalinės parduotuvės"). O jei jis palieka savo pėdsakus – tai greičiau žmonių drabužiuose, pačiame daiktų dizaine, kaip naktinės reklamos "Mieste sutemus" (1963).

Žiūri pro langą į eglutę (beveik į žiūrovą) praeiviai, o aš nagrinėju jų kepures. Taip, norėjau atkreipti dėmesį į kailines raudonosios armijos ausines (žodis "ausinė" dabar turi visai kitą reikšmę) kepures, kurias nešioja ir moterys bei vaikai, kaip ir nykiausias be jokių raštų vilnones skareles, kailines pilotes, ant ausų užtrauktas beretes ir kitokias, tas, su snapeliu, suteikiančias įžūlią gavrošo išvaizdą ar tikras vyriškas skrybėles ("Šalta žiemos diena M.Gorkio (dabar – Pilies) gatvėje I–IV"), kaip vasaros nuotraukose ("Senos vilnietės po sekmadienio Mišių", 1978) – senučių skrybėlaites.

Norėjau kalbėti apie merginas su smailais aukštakulniais, mini sijonais ir Amy Winehouse šukuosenomis. Pajūriu einanti graži mergina su skrybėle atrodo madingai net dabar ("Palanga", 1975). Paieškojus galima rasti mokyklinių uniformų, du gigantiškus kaspinus ant mažų vaikiškų kasyčių, maudymukus, gariūnmečio striukes, net lagaminėlį "diplomatą" ("Palanga", 1980). Fotografas aiškiai neabejingas daiktų formai, geram dizainui (blogam – taip pat), jei į šį apibūdinimą talpinsime viską nuo architektūros iki drabužių bei aksesuarų.

Menininkas neabejingas ir jų įsigijimo procesui, nors čia kartais kyšteli sovietmečio kritika, tačiau tikrai ne visuomet. Viena iš tokių – fotogafija su užrašu lange "Moteriškų baltinių savaitė", prie kurio būriuojasi suvargusios moterys ("Prie parduotuvės Lenino (dabar – Gedimino) prospekte", 1965), netrukus menininkas užeina vidun ("Parduotuvė Lenino (dabar – Gedimino) prospekte", 1965), ten – vėl galybė žmonių, tos varginančios eilės prie pagrindinių buities ir maisto prekių.

Žmonės būriuojasi prie laikraščių skelbimų lentoje ("Laikraščių skaitymas", 1964), tačiau atrodo, kad tai menininką domina tiek, kiek čia susiduria skirtingi žmonės, charakteriai, interesai, lyg trumpametražinis meninis tyrimas. Net "Karo prievolininkų" (1964), vežamų sunkvežimiu, fotografija, nors primena represinę okupacinę kariuomenę, į ją keliaujančius jaunuolius, tačiau taip pat tampa bendro Lietuvos žmogaus epo dalimi.

Menininkas stabtelėja (matyt, ne kartą) "Prie konditerijos parduotuvės "Svajonė" Lenino (dabar – Gedimino) prospekte" (1964). "Kompleksiniai pietūs Dainavos restorane" 1967) jau visai atrodo lyg iš dabarties, tiesiog mėgstamas restoranas, be deficito dvasios. Tik vėl daugybė žmonių prie vienodų stalų kvadratėlių. Tokia pat ir populiarioji "Neringa" (1966), o Centrinė universalinė parduotuvė yra viena iš labiausiai apdainuotų menininko objektų ("Rytas prie Centrinės universalinės parduotuvės", 2005), jei objektu nelaikysime Palangos pajūrio ar Gedimino prospekto.

A.Kunčiaus nuotraukų siužetai dažnai ir remiasi žmonių drabužių skirtingumais, išryškinančiais jų amžių, charakterį, kilmę. Kaip jau sakiau, žmonių santykius, kurie tam tikra prasme nesikeičia – vyrai ir berniukai žvilgčioja į gražias moteris, vaikai išdykauja, važinėja dviračiais (šie taip žavi menininką, kad net filme apie Algimantą Švėgždą kamera pasisuka į langą ir pro jį užsižiūri stebėdama kieme ant skalbiniams džiauti rėmo besisūpuojančius vaikus).

Kadaise prof. Antanas Gudaitis su žmona Sofija stovėjo po obelimi, o dabar sakurų žydėjimo susirenka pažiūrėti jaunesnė karta, bet gyvenimo ratas vis sukasi, taip gražiai pasikartodamas, kad netikėtai supranti – iš A.Kunčiaus nuotraukų žvelgia pati amžinybė. Rami, disciplinuota, kaip ir menininko vaizdo ritmas.

Didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje atidaroma svarbiausia rudens sezono paroda "Algimantas Kunčius. Vaizdaraščiai".

Algimanto Kunčiaus vardas Lietuvos žiūrovams pažįstamas. Per pastaruosius dešimtmečius tikriausiai neišspausdinta nė viena Lietuvos fotografijos rinktinė, į kurią nebūtų įtraukta A. Kunčiaus darbų. Per daugiau kaip 50 metų aktyvios kūrybinės veiklos išleisti septyni fotografijų albumai, surengta eilė parodų, 1998 m. fotografui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Vis dėlto nesuklysime ir sakydami, kad šio autoriaus kūryba mūsų sąmonėje subyrėjusi į fragmentus: kultūros veikėjų portretai, senasis Vilnius, kaimo gyvenimas "Sekmadieniuose", atminties architektūra, įamžinta "Reminiscencijų" cikle, jautrūs Lietuvos tolių vaizdai, kino dokumentika, gluminančios vėlyvojo sovietmečio statybų grimasos, rekonstruojamas Gedimino prospektas ar Pašilaičių mikrorajono dangų išmarginęs debesų brukas. Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos parodos tikslas šiuos fragmentus apjungti į nuoseklų pasakojimą, pristatantį išskirtinę Lietuvos kultūros asmenybę – fotografą Algimantą Kunčių ir jo turtingą kūrybinį kelią.

Didžioje NDG ekspozicijų salėje nuo spalio 23 d. veikiančioje parodoje eksponuojama per 500 A. Kunčiaus kūrinių – fotografijos ir kino filmai – sukurtų tarp 1962 ir 2015 m., ekspoziciją lydi katalogas. Parodos veikimo metu vyks susitikimai su autoriumi ir edukaciniai užsiėmimai. Parodoje eksponuojami kūriniai iš fotografo archyvo ir svarbiausių Lietuvos muziejų kolekcijų: Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Modernaus meno centro, Šiaulių "Aušros" muziejaus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos rinkinio.